Kaimas mieste
Manęs dažnai paklausia – iš kur tu sužinojai apie laukinius augalus, kur mokeisi apie žoleles, grybus ar gamtą. Ir aš turiu aiškų atsakymą – mano tėvo tėvai, Močiutė ir Senelis, buvo botanikai. Daugiau klusimų apie tai niekam ir nekyla. Nes savaime aišku, kad botanikų anūkė neišvengiamai susidurs su gamta ir augalais. Teisybė, senelis, vienas iš
Gyvenimas kaip pasaka…
Norėčiau, kad mano gyvenimas kuo labiau primintų pasaką. Kad tada, kai mirties lovoje turėsiu prasukti viską, ką patyriau, atrodytų kaip senovinio, jau spalvoto, o kartais ir labai dirbtinai nuspalvinto filmo juostelė. Su šiokiu tokiu padūmavimu, gražiomis spalvomis, pagražintais veikėjais. Dabartinė pasaka yra apie nuostabią sodybą paraistėje, apsuptą pušynų ir beržynų. Kuplią nuo obelų, kriaušių, vyšnių,
“Šikamiškio kronikos”
Štai taip vadinasi naujoji mano knyga. Nepykite dėl tokio šiek tiek nepadoraus pavadinimo, nieko negaliu padaryti, Šikamiškis supa mūsų ūkį. Tai oficialus mūsų miškelio pavadinimas. Knyga jau sumaketuota leidykloje “Gelmės”, paskutinį kartą tikrinamas tekstas ir keliaus į spaustuvę. Šį kartą norėjau grynai raidžių knygos, nesitikėkite gražių nuotraukų, albumo, kurį galima tik pavartyti ir neskaičius padėti
Dilgėlių gira
Vienas iš pirmųjų ir pačių svarbiausių metų augalų yra dilgėlės. Gal kam nors šis augalas ir yra įkyri piktžolė, kurią galima išnaikinti tik trimeriu (rankomis gi nepaliesi – baisu), bet aš pasiryžusi visiems tiems naikintojams daužyti per nagus. Dilgėlė yra pirmasis pavasario stebuklas, jokios žibutės jai neprilygsta. Nei kulinarine, nei gydomąja, nei žemės gerinimo, nei
Savaitgalis ūkyje…
Šeštadienio rytas. Nusprendžiu, kad galiu ilgiau pamiegoti. Stengiuosi iš paskutiniųjų, vartausi pati, vartau pagalvę, apverčiu katę, kuri įsitaisiusi ant mano klubo. Pasiseka neblogai, kai atsikeliu, laikrodis rodo pusę septynių ir lauke jau šviesu. Šeštadienis, nereikia šerti vaikų, patys ką nors pasidarys, kai išlįs iš savo urvelių. Ramiai geriu kavą, t. y. miežinę kavą iš deginto
Pavasaris tikrai atėjo
Pavasaris tikrai atėjo. Ir man nesvarbu, kad naktį prisnigo, orų prognozė rodo mėlynus skaičius, vaikai burba, kad šalta, šlapia, bjauru. Kiekvieną rytą, atsikėlusi 5 valandą, matau, kad vis anksčiau švinta, girdžiu, kaip naktinius pelėdų ūkavimus be jokio tarpo keičia gervių klyksmai ir karvelių burkavimas. Tai reiškia, kad pavasaris jau atėjo. Kiekvieną rytą reikia vis anksčiau
Vaistažolių gira
Ankstyvas pavasaris toks apgaulingas metas. Vieną dieną išlenda saulė ir užuovėjinėse pievelėse tarp senų pušų pradeda plasnoti geltonieji drugeliai citrinukai. Tokius sutikau kaip tik kovo 1 dieną, kai išlindau pasivaikščioti kaimyniniame miške. Maniškė paraistė dar šalta, o sodybos kalvelė visada vėsinama vėjo… Bet maniškiai „drugeliai“, septyniolikametis ir beveik penkiolikametis, irgi pajuto pavasarinę šilumą ir pabėgo
Paribiai…
Kaip ir kiekvieną rytą, pamaitinusi vaikus išleidžiu į mokyklą ir pati skubu šerti likusių padarų: ožkų, triušių, vištų. Iš paskos skuta Ciūcikas Ycikas, kuriam taip maga pagauti palaidą triušį Mačo. Kartais aš tą triušį pagaunu, įmetu į narvą su laisva patele. Tada jis ant greitųjų užgraužia avižų ir skuba atlikti savo vyrišką pareigą. Praėjus kelioms
Rankomis įsikibus realybės…
Nuo pat ankstaus ryto mano galvoje spiečiasi mintys. Kaip tos bitės, nusprendusios palikti gimtąjį avilį. Lygiai taip pat, kaip atskiros bitės atsilikusios ar kažko nuskridusios nuo viso spiečiaus, mintys pakyla, kažką sukrebždena mano nuo žiemos pavargusioje smegeninėje ir vėl grįžta atgal. O galvoje lieka nuotrupos: nėra laiko, neįmanoma taip gyventi, reikia kažką keisti, ir dar
Iš dienoraščio…
Ant kompiuterio darbastalio turiu nemažai aplankų su įvairiais dienoraščiais. Vieni po truputį pavirsta knygomis, kiti pildo blogą, dar kituose knisuosi norėdama pasižiūrėti, kada ta triušė lankė triušį ir kada pagaliau ji turės triušiukų. Arba kada pernai atskrido ereliai ir kiek jų buvo. O šitas įrašas iš itin asmeniško dienoraščio, kuriame aš karts nuo karto bandau