Vaistai nuo pagirių…
Pastaruoju metu mačiau per daug žmonių. Per daug mokymų, susitikimų su skaitytojais, parduotuvinių eilių, nes juk būtinai reikia žalios suknelės Marcelės pianino koncertui… Per daug kalbų, monologų, dialogų, pamokymų iš abiejų pusių. Per daug postų, žinučių ir komentarų feisbuke. Jaučiuosi kaip koks kiauras balionas, besiviliojantis kampe po šeštojo ar dvidešimt šeštojo kažkieno gimtadienio, panašu, kad
Kava ir “kava”
Kuo ilgiau gyvenu savo vienkiemyje ir kuo mažiau stebiu soctinklius, tuo sunkiau suprantu šiuolaikinį pasaulį. Tikrai, kartais jaučiuosi kaip kokia šimtametė nusileidusi iš kalnų tiesiai į kalėdinį Vilnių. Važiuodama per miestą nesuprantu, kaip galima eiti žiūrint ne ten, kur eini, o į telefono ekraną. Arba kaip kažkur eiti įsijungus ausines. Na, čia gal mano problema,
Prieblanda ir priešsniegis…
Prieblanda, rūkas, tamsa… Truputis saulės, vėl prieblanda, šalna, plonas ledelis ant tvenkinio ir gyvulių vandens statinės, lietus, tamsa. Prieblanda, vėjas, šlapdriba. Purvynas po kojomis, dumblas vištinyke ir ištirpęs kelias iki namų per molynę. Ir vėl prieblanda. Dienos eina viena paskui kitą, niekur neskuba, niekur nesustoja. Pakėlusi akis į besibaiginėjantį kalendorių pastebiu, kad ir vėl paskutinė
Tamsa ir dargana…
Lauke ūžia vėjas, judina beržų ir pušų viršūnes. Garsas jau pasikeitė. Vasarą miškas ošia, šnara, šiurena žaliais lapais. O rudenį ūžia vėjui košiant tarp plikų šakų. Man patinka belapis miškas. Vasarą matau tik ištisinę žalią sieną, o žiema į mišką atneša medžius. Mano vidinis kraštutinis individualizmas neleidžia mėgautis susiliejusiais į vieną žalią sieną vasaros medžiais,
Dieduko žuvienė
Diedukas, mamos tėvas, buvo turbūt pats mylimiausias mano žmogus vaikystėje. Įtariu, kad aš irgi buvau jo numylėtinė. Jis buvo storas, vos paeinantis, visada sėdėjo savo trijų kambarių buto virtuvės kampe su batsiuvio lenta ant kelių, ir pjaustė, klijavo visokias odas arba taisė kaimynų batus. Kai aš ateidavau pas juos, tai buvo maždaug kasdien, nes net
Rudeninė ramybė…
Priešžiemis. Lauke visą dieną vakaras. Namuose visą dieną dega lempos. Pačios trumpiausios ir tamsiausios metų dienos… Atrodytų, kad visi turėtų būti tylūs, ramūs, užsidarę namuose ir savyje, nes kur daugiau eisi, ką daugiau darysi… Atrodytų tik imk knygą ar virbalus ir tupėk sau ramiai, mėgaukis tyla, ramybe ir karšta žolelių arbata. Jau taip laukiu šio
Raugintų grybų sriuba su miežinėmis kruopomis, čiliais ir sojų padažu
Sriuba mūsų namuose yra šventas reikalas. Ją valgome bent kartą per dieną. O aš kartais ir du kartus per dieną – pusryčiams ir pietums. Nieko nėra geriau dienos pradžiai, kaip karšta, soti sriuba su daržovėmis ir kruopomis. O va ši, su raugintais grybais, miežiais ir soja, yra tarsi žiemos ženklas. Ją pradedu virti tada, kai
Informacinis triukšmas ir kaip jį nutildyti…
Kartais pasaulio triukšmas pradeda gožti vienkiemio paukščių čiulbėjimą, medžių ošimą, net gaidžių giedojimą ir ančių kvatojimą. Kartais jis taip sustiprėja, kad pradedu negirdėti savo pačios minčių ir imu galvoti standartinėmis frazėmis, nugirstomis per radiją, pastoviai grojantį vyro tėvų virtuvėje ar iškraipytomis delfio straipsnių antraštėmis. Tada susikaupiu ir vėl imuosi aplinkos valymo. Namų aš taip kruopščiai
Sultinio virimas ant malkinės krosnelės
Kaulų sultinys mūsų namuose yra vienas iš svarbiausių dalykų. Aš jo beveik visada turiu, jei ne puode šviežiai virto, tai bent jau šaldyto. Ir kai jau visai nebeturiu jėgų gaminti, tai sultinys išgelbėja mane, nes septynmetė Marcelė niekada jo neatsisakys, ypač gaidienos (vištos deda kiaušinius, gaidžiai verda sultiniuose, kai jau nebereikia jų paslaugų) Malkinė krosnelė
Tiesiog taip…
…Važiuoju per kaimus. Tuščia. Viename pakelės beržynėlyje dirba moteris. Grėbia geltonus lapus ir juos degina. Jos namo net nesimato, tik maža beržų giraitė iki pat pakelės griovio… …Važiuoju per mišką. Pakelės grioviai ką tik nušienauti. Ir ne tik nušienauti, bet bandyta nupjauti visus atželiančius krūmus ir šakas anapus griovio. Visur matyti balta, nuplėšta mediena. Mes