Sūdyti svarainiai
Kažkada visame pasaulyje sūdytos arba raugintos (na gerai, fermentuotos) citrinos buvo pats madingiausias superproduktas. Ir atrodo gražiai – ryškiai geltonos citrinos skaidriame sūryme… Tuo tarpu žinoma, kad svarainiai yra Šiaurės citrinos. Ir jų čia užauga tikrai nemažai. Mes įpratę svarainius užpilti cukrumi ir gauname svarainių sirupą, beje taip pat fermentuotą arba užpilame degtine ir gauname
Darbymetis…
Ruduo yra darbų metas. Nėra kada sėdėti ir rašyti. Na, nebent kai pavyksta atsikelti kiek anksčiau ir kol visi dar knarkia, pasėdėti vienai tamsoje ir tyloje. Kaip šiandien. Bet dažniausiai anksčiau atsikelti nėra šansų, per dieną taip nusilakstau, kad tenka miegoti iki ryto. Po vakarykščių darbų ir pirties šią naktį sapnavau, kad pramiegojau 2 pirmas
Maistas…
Vakar vienas labai artimas draugas paklausė su giliu atodūsiu: „Ieva, ir kodėl tu taip skaniai gamini?“. Su dar gilesniu atodūsiu atsakiau: „To paties aš savęs irgi klausiau prieš kelias dienas…“. Kodėl, na kodėl man neišeina neskaniai gaminti? Net tada, kai visiškai nesistengiu… Vyras irgi burba – ir kam tu kasdien vis gamini? Išvirk puodą barščių
Namisėdos pasaka…
Kai ilgai šviečia saulė, mano nuotaika darosi sugižusi. Būtent sugižusi, o ne surūgusi. Surūgusi nuotaika visai gerai – ir burbuliukų yra, ir rūgštelės, ir tas švarus metalinis prieskonis. Bet sugižusi – tai kaip grindų skuduras paliktas kibire bent dvi dienas kokioje nors Indijos šventykloje… Tokia pasidarau ir aš ilgai užtrukus saulėtiems orams. Nes saulė visą
Pasroviui…
Įdomus dalykas ta vienovė su pasauliu. Kai nustoji kovojęs už savo vietą po saule, o tiesiog susirandi niekieno neužimtą ir tau patogią vietelę, viskas pasikeičia. Kai nustoji save statęs į didesnio ir stipresnio poziciją, kas reiškia, jog turi nustoti galvojęs, kad tavo pareiga apginti, išsaugoti, pagerinti, sutvarkyti ar išgelbėti pasaulį. Turi pradėti galvoti, jog esi
Vasariškas ruduo arba rudenėjanti vasara…
Rugsėjis… Kiek prisimenu nuo pat pirmos klasės, oi, ne, nuo „nulinės“ klasės (buvo tokia, tais senais laikais, kuriuos mano vyresnėlis vadina „juk jūs iš XIX amžiaus“), rugsėjis visada buvo rudens mėnuo. Krentantys lapai, lietus, mokykla. Labai laukdavau sausesnės dienos, kada bus galima praeiti per Jaunimo sodą (t. y. Sereikiškių parką) ir jo takeliuose spardyti šnarančius
Mano pasaulis…
Susikūriau savo pasaulį ir dabar niekaip nebegaliu iš jo pabėgti. Kartais mano pasaulis pasidaro per ankštas, arba kažkas pakviečia į didįjį pasaulį, arba dar kas nors atsitinka ir tenka laikinai palikti savo mylimus raistus. Kaip tą dieną, kai turėjau dalyvauti dideliame festivalyje. Grįžau net drebėdama iš siaubo. Nes netikėtai supratau, kad viskas – aš jau
Kaimas mieste
Manęs dažnai paklausia – iš kur tu sužinojai apie laukinius augalus, kur mokeisi apie žoleles, grybus ar gamtą. Ir aš turiu aiškų atsakymą – mano tėvo tėvai, Močiutė ir Senelis, buvo botanikai. Daugiau klusimų apie tai niekam ir nekyla. Nes savaime aišku, kad botanikų anūkė neišvengiamai susidurs su gamta ir augalais. Teisybė, senelis, vienas iš
Gyvenimas kaip pasaka…
Norėčiau, kad mano gyvenimas kuo labiau primintų pasaką. Kad tada, kai mirties lovoje turėsiu prasukti viską, ką patyriau, atrodytų kaip senovinio, jau spalvoto, o kartais ir labai dirbtinai nuspalvinto filmo juostelė. Su šiokiu tokiu padūmavimu, gražiomis spalvomis, pagražintais veikėjais. Dabartinė pasaka yra apie nuostabią sodybą paraistėje, apsuptą pušynų ir beržynų. Kuplią nuo obelų, kriaušių, vyšnių,
“Šikamiškio kronikos”
Štai taip vadinasi naujoji mano knyga. Nepykite dėl tokio šiek tiek nepadoraus pavadinimo, nieko negaliu padaryti, Šikamiškis supa mūsų ūkį. Tai oficialus mūsų miškelio pavadinimas. Knyga jau sumaketuota leidykloje “Gelmės”, paskutinį kartą tikrinamas tekstas ir keliaus į spaustuvę. Šį kartą norėjau grynai raidžių knygos, nesitikėkite gražių nuotraukų, albumo, kurį galima tik pavartyti ir neskaičius padėti