Rauginimas niekada nesibaigia, vyksta ištisus metus. Tik baigus raugti kopūstus, atšventus šventes ir atsigavus po jų, atsiranda laiko ir noro vėl ką nors daryti. Be to, dabar mūsų podėliai pilni daržovių, kurias reikia pradėti „gelbėti“ – dideli, vis dar sultingi moliūgai tuoj pradės pūti, česnakai džiūsta, o visos šakninės daržovės pradeda raukšlėtis. Sausis pats geriausias
Einu per drėgną sausio mėnesio mišką ir net matau, kaip iš manęs tumulais veržiasi visa susikaupusi įtampa ir keliauja į tarpus tarp pušų. Atvažiavau čia pažiūrėti į tekantį vandenį. Man taip dažnai nutinka – staiga pajuntu, kad būtinai turiu pamatyti vandenį. Bet kokį, tekantį, raibuliuojantį, burbuliuojantį nuo lietaus lašų. Prieš porą žiemų, užsitęsus šalčiams, žiūrėjau
Labai mėgstu visas ankštines daržoves. Visas – žirnelius, žirnius ir pilkus latviškus žirnius, šparagines pupeles, paprastas pupeles, arkliapupes. Pupelių sriubą, pupelių troškinį ir aštrias keptas vijoklines pupeles, pupelių užtepą ir net humusą, bet tik naminį. Jau seniai knygoje „Pasninko valgiai“ buvau radusi žirninio papločio receptą, itališkų valgių knygoje radau kitą paplotį, avinžirnių miltų, bet niekaip
Dabar skaitau jau kelintą iš eilės knygą apie vienuolynų virtuvę. Man tinka viskas, ir Korėjos „temple food“, ir Japonijos shojin ryori, ir Kinijos Zhongnang kalnų atsiskyrėlių darželiai, ir knyga „Elysian kitchens“ apie visų pasaulio vienuolynų maistą, ir „Taste of heaven“ apie patiekalus iš katalikų vienuolynų. Žinot, kodėl užsikabinau? Ir visai ne todėl, kad jaučiu neįveikiamą
Kiekvienais metais mane ištinka sausio mėnesio pavasaris. Tas pats nutiko ir šiemet, gal net stipriau ir gražiau nei kada nors prieš tai. Dar tik vakar ėjau pas vištas per pūgą, ištisą dieną kūrenau krosnelę, kad įšiltų namai ir mėgavausi tupėjimu namie, mezginiu ir filmu, o šiandien išlindusi į lauką 5 valandą ryto suradau pavasarį. Tai
Jei turite ūkį, medžiotoją ar tiesiog pažįstamų ūkininkų, iš kurių perkate mėsą, tai mėsos atsargų laikymas yra labai aktualus, klausimas. Aišku, tą klausimą dabar visi sprendžia labai paprastai – turi didelius šaldiklius. O kas juose “gyvena”, tiksliai niekas nežino. Seniau jokių šaldiklių nebuvo, jų ir nereikėjo. Mėsą tiesiog užsūdydavo didelėse geldose ir laikydavo vėsiose kamarose.
Naujametiniai pažadai… tai dalykas, kurio visiškai nemėgstu. Nes nesuprantu, kas pasikeičia nuo vienos nakties kažkieno gyvenime. Atsiprašau, suklydau, kaip tik dažniausiai gyvenimas pasikeičia per vieną dieną, naktį ar net valandą, bet tai būna neplanuoti pasikeitimai. Gimimas, mirtis, katastrofa ar loterijos bilietas. Bet ne tą naktį, kuri planuojama kaip šventė. Todėl naujųjų metų aš nešvenčiu. Einu
Šį rytą pagaliau nubudau su mintimi, kad grįžtu į gyvenimą. Paskutines kelias savaites tas mano gyvenimas buvo visiškai sustojęs. Užsikirto ant kalėdinių dainelių, kaip kokia sena plokštelė. Ir aš pati buvau visiškai įstrigusi tame gyvenimo tarpsnyje, kai prieš akis matai tik akliną sieną, nukarstytą blizgučiais ir šventiniais lozungais. Ta siena ir buvo šventės. Gal kitiems
Pastaruoju metu mačiau per daug žmonių. Per daug mokymų, susitikimų su skaitytojais, parduotuvinių eilių, nes juk būtinai reikia žalios suknelės Marcelės pianino koncertui… Per daug kalbų, monologų, dialogų, pamokymų iš abiejų pusių. Per daug postų, žinučių ir komentarų feisbuke. Jaučiuosi kaip koks kiauras balionas, besiviliojantis kampe po šeštojo ar dvidešimt šeštojo kažkieno gimtadienio, panašu, kad
Kuo ilgiau gyvenu savo vienkiemyje ir kuo mažiau stebiu soctinklius, tuo sunkiau suprantu šiuolaikinį pasaulį. Tikrai, kartais jaučiuosi kaip kokia šimtametė nusileidusi iš kalnų tiesiai į kalėdinį Vilnių. Važiuodama per miestą nesuprantu, kaip galima eiti žiūrint ne ten, kur eini, o į telefono ekraną. Arba kaip kažkur eiti įsijungus ausines. Na, čia gal mano problema,