Kasdienybė

Sekmadienio vakaras, vaikai žiūri spaidermeną, vyras vonioje su pataisų kempine trinasi nugarą, aš pjaustau čagas ir geriu medžių žievių ir šakų kombučią, virtuvėje vis dar varva fermentinis sūris po sūrių gaminimo pamokos… Šaldytuve – džiovinti ožiukų skrandeliai, laukiantys dienos, kai jiems teks virsti fermentu sūriams… Kita diena – aš karpau šakas ir lupu žieves, vyras pjausto nudaužto ant gatvės barsuko kailį, Marcelė pjausto kukurūzus… Įkypas pavasarinės saulės atspindys atšoka nuo briedžio kanopos, kurią su visa koja atsitempė vidurinysis sūnus iš žiemos medžioklės… ant trobos sienos liūdnai tabaluoja elnio ragai, atsiradę kaip lauktuvė man tiesiai iš Grenlandijos… Vyresnėlis sako, kad kuo greičiau kraustysis į miestą gyventi… Mažoji visą dieną zirzia „Noliu į mišką“ ir visur trupina samanas iš savo maišelio… Tyliai galvoju – ir į kokį mistinį pasaulį aš papuoliau iš savo senamiestinio gyventojo kasdienybės?