Rytas miške

Rytas miške… Pro medžius kartais prasiskverbia saulės spinduliai (netikėtai prisiminiau, kaip prieš porą dienų dvylikametis manęs paklausė – o ką reiškia žodis „įspisti“, vos susilaikiau…)… Kalvotame pušyne nuostabi, beveik apvali užpelkėjusi pieva su dideliais žolių kupstais ir tarp jų išsimėčiusiais šviežiais briedžių ar elnių kakučiais. Pakilęs vėjas vis atneša žvėries kvapą… Nudžiūvusios eglaitės ir išlaužyti šaltekšniai… Tarp jų tyliai vaikšto du vyrai, moteris ir 2 metų vaikas. Kartais kažkuris pasilenkia, kai mergaitė pasako – va dar vienas kakutis… Staiga pergalės riksmas ir vienas iš vyrų rodo iškeltą į viršų pažaliavusį elnio ragą. Kyla įtampa, visi karštligiškai suka ratus aplink tą vietą – nes ten, kur vienas, turi būti ir kitas. Vyrai bando pabėgti nuo moters ir kūdikio, lenda į brūzgynus… Moteris kartais dar pakelia galvą į dangų ir ant medžių pamato augančius juodgrybius – vienam iš vyrų vis tik tenka grįžti ir su sulenkiamu pjūkliuku nupjauti čagą… Nupjovus, moteris pasijunta palikta viena su vaiku, maišu pilnu grybų ir tuo pažaliavusiu ragu… Einu per mišką, vienoje rankoje maišas, kitoje ragas, žvilgsniu vis bandau nepamesti Marcelės, kuri nubėgo ieškoti grybų už kalvelės. Po kiek laiko, baubdami kaip rujojantys elniai, atsiranda abu vyrai. Vienas maniškis, kitas taip sau, prisidėjęs prie pasivaikščiojimo. Grįžtame į džipą. Visi vėl pritilę, galvos nuleistos. Vienas nešasi ragą, kitas – apipuvusią kaukolę, aš – grybų maišą, Marcelė aiškina tėčiui, kad jis ne lokys (matyt buvo kilę įtarimų). Galvoju – gal vis tik reikėtų pasitikrinti pasą. Išsitraukiu piniginę – taip, tikrai, gimimo metai 78, man tikrai jau 41… įsivaizduoju mus visus dar po 20 metų – vaizdas tikrai nejaukus, kaip mes tuos ragus nešiosime kai nugaros visai nebeatlaikys?!