Copyright Samanotas 2019
Visą naktį sapnavau lėtą gyvenimą… Iš ryto atsibudusi, spoksodama į tirštą rūką, lėtai besisukant smegenų varžteliams dar nesuteptiems kavos, bandžiau suprasti kas tai yra. Lėtas gyvenimas…?
Žmonės atvažiavę iš miesto, apsidairę po mūsų Slėnį, pagyvenę čia kelias dienas, dažnai sako: „Jūsų gyvenimas toks lėtas, visai ne taip kaip mieste“. O aš tada stoviu ir gūžčioju pečiais, nes nėra kada šnekėtis – virtuvėje kepa duona, verda marinatas, kurį tuoj tuoj reikės užpilti ant agurkų, savo eilės laukia maišas burokų, neravėtas daržas, nevalytas vištinykas, merga ką tik išpylė trečią stiklinę pieno ir jau neliko nė vieno sauso skuduro baloms valyti… Ir dar miške dygsta raudonikiai. Kur čia lėtumas?!
Tačiau bėgant laikui virtuvė-daržas-miškas-virtuvė, pradedi suprasti apie ką eina kalba. Lėtai gyventi – tai nereiškia gulėti ant šezlongo nulakuotais nagais ir skaityti žurnalus. Tai reiškia, kad pakeiti savo požiūrį į gyvenimą nuo „užsimaniau ir nusipirkau“ į ilgus, lėtus procesus. Tai yra tada, kai nustoji gyventi vien šia diena, nustoji galvoti, kad ji yra paskutinė tavo gyvenimo diena. Tada, kai pradedi matyti, kad gyvenimas yra ilgas, tu turi ne tiek daug, kad galėtum viską sunaudoti per vieną dieną, o kartu ir tiek daug, kad viskas ką myli niekaip netilps į vieną dieną. Tada, kai suvoki, kad gyvenimas yra lėtų procesų vyksmas, o visa ta beprasmiška veikla „užsimaniau-nusipirkau-nuvažiavau-pamačiau“ yra tik siūlų pynalynė lėtoje „gimiau-užaugau-pasenau“ tėkmėje.
Gyvenimas gamtoje yra kupinas darbų, vejančių vienas kitą. Jų nespėjus atlikti, kartais kita proga gali pasitaikyti tik po metų ar net po 5 metų. Nes šermukšniai dera retai. Nes baravykai dygsta ne kasmet. Nes užėjus lietui šienas supus ir nebus kuo šerti gyvulių. Nes net ir mirdamas turi palesinti vištas. Bet kartu tas gyvenimas yra lėtas, nes žmogus čia priverstas sustabdyti savo norus ir prisiderinti prie gamtos procesų, prie sezonų, susitaikyti, kad nuo tavo „užsimaniau“ niekas nepriklauso, suprasti, kad esi tik viena iš nesvarbių detalių be kurios mašina ir taip važiuos. O tu be tos mašinos esi tik niekam nereikalinga detalytė pamesta vidury vieškelio. Tu nesi gyvenimo šeimininkas, nesi net dienos šeimininkas, negali griebti dienos ir nugyventi jos taip, tarsi ji būtų paskutinė. Ir tada pradedi gyventi lėtą gyvenimą, kurio kiekviena akimirka yra įpinta į labai lėtai audžiamą audeklą, kur sumažėja siūlų painalynės ir akimirksnių norų.
Lėtas gyvenimas yra labai užimtas ir suplanuotas. Nes žinai, kad jeigu užsimanysi duonos, reikės pasiruošti ir ją iškepti. Tai gali užtrukti net 3 dienas. Jei užsimanysi sūrio – ruoštis reikės bent 2 mėnesius. Daržovės – visas pusmetis ar net ilgiau. Nori obuolio – 10 metų. Sidro iš obuolių – dar papildomi metai. Tačiau turi būti labai lankstus ir pastabus – nes pražiopsojus grybų dygimą kitų reikės laukti metus… Turi prisiderinti prie aplinkos, savo gyvenimą planuotis pagal tai, kas vyksta gamtoje. Tada visi procesai eina vienas per kitą, persipindami ir sudarydami gyvenimo raštą. Vasarą tas raštas labai ryškus ir intensyvus, žiemą ramesnis ir tada gali šiek tiek atsitraukęs jį pamatyti. Kartais procesų pabaigos sutampa – tada pavyksta pasigaminti nuostabius kelių metų pastangų reikalavusius pietus, tai yra tikra lėto gyvenimo šventė.
Leave a Reply