Tvarka…

Vaikštau po rudenišką mišką, nuklotą sausais medžių lapais. Paspyrus juos koja, pasigirsta pats rudeniškiausias garsas. O jei gerai paspiri – pasilieka neužklotas samanų plotas, ir mane ima graužti sąžinė, kad tiesiog savo smagumui ardau kažkieno namus… Lygiai toks pats nesmagumas apima pamačius, kaip ten, kur niekas nevaikšto grėbiami ir išvežami medžių lapai arba gėlynuose prieš žiemą nukarpomi nudžiuvę stagarai. Ir viskas tik dėl to, kad žmogaus akiai yra įprasta kitokia tvarka, nei gamtoje.

Kažkada su viena teta ėjome miško takučiu. Aš ėjau pirma, ji iš paskos. Ant takelio gulėjo nuo medžio nulūžusi šaka. Nieko negalvodama ją peržengiau ir nuėjau toliau. Teta šaką pakėlė ir numetė toliau į mišką. Atrodytų nieko keisto, viena apsileidėlė tingi pasilenkti, kita labai tvarkinga motera rūpinasi tvarka ir kitais. Tačiau viskas yra kiek kitaip – abi mes rūpinomės tvarka, tik kitokia. Būdama gamtoje stengiuosi nieko neimti, jei man nereikia. Nespardyt šungrybių, nevartyti stuobrių, nejudinti akmenų ir nekilnoti šakų. Jei kažką didesnio netyčia paspyriau – stengiuosi padėti atgal, į buvusią vietą. Nes jei nukrito šaka, po ja iš karto įsikūrė kažkoks voras ar kirmėlė, pradėjo augti grybiena ir prasidėjo skaidymo procesas. Man nesunku perlipti, nenoriu trukdyti kitiems dirbti ir gyventi. Gamtos tvarka yra aiški ir turi priežastis, pagrindinė priežastis – išlikti. Viskas kas nuo kažko nukrito, turi likti toje vietoje kol neliks jokio ženklo… Šakos, lapai, stagarai, samanos ant akmenų, viskas yra savo vietoje.

Tuo tarpu žmonių tvarka yra kažkas, ko aš negaliu suprasti. Ji skirta tik akims ir sunkiai paaiškinama. Kaip ir ta nedidelė šaka, kurią labai lengva peržengti. Arba vejos – kiek pasaulyje išeikvojama degalų, kad paversti gamtos dalelę dykyne, kur nėra gamtai būtinos įvairovės ir net vabzdžiai nesiveisia. Arba tobulai nuravėti daržai su plika žeme iš kurios išplaunamos ir iškaitinamos visos būtinos medžiagos. Ir rudenį visur grėbiami lapai bei karpomi stagarai – juk tai visų naudingų vabzdžių slėptuvė nuo šalčių. Viskas tik dėl žmogaus akių ir nėra jokios kitos priežasties taip daryti. Ir dėl akių bei tik žmogaus protui suprantamos tvarkos daroma žala gamtai.

Ta kiekvieno mūsų daroma žala nedidelė, bet mūsų tiek daug… Gamta turi savo tvarką – juk atėję į svečius nepuolame stumdyti baldų ir tvarkyti šeimininko daiktų. Gerbiame jų susikurtą tvarką. Gamtoje irgi reikia gerbti tai, kas sukurta, pastatyta ir sutvarkyta. Neplėšyti samanų, nekilnoti akmenų, nelaužyti šakų. Jaustis kaip svečiuose, gerbti šeimininkus ir išeinant viską palikti taip kaip buvo prieš mus.