Vaistiniai grybai

Grybų pasaulis yra nuostabus, paslaptingas ir viliojantis, kaip ir vietos kur jie mėgsta augti. Tylios samanotos eglių daubos miške, neįžengiami brūzgynai su išvirtusiais medžiais paupiuose ar drėgni plotai aplink pelkes… Tam tikro metų laiko ar tam tikros mėnulio fazės laukiantys padarai – nei augalai, nei gyvūnai. Vieną kartą įpuolus į šį pasaulį, neįmanoma likti abejingam.

Taip ir mane pagavo ta paslaptis paprastuose grybuose. Tik esu labai atsargi ir labai mėgstanti skaityti, todėl mano grybų žinios yra labai ir labai lėtai pildomos. Iš pradžių rinkdavau tik nuo vaikystės žinomus grybus – voveraites, baravykus, rudmėses ir kitus daugumai žinomus grybus. Vėliau atsirado ankstyvojo pavasario grybai – briedžiukai ir bobausiai, ir grybavimas užėmė visą šiltąjį sezoną. Tada reikėjo tą sezoną ilginti – suradau kreivabudes ir ugniabudes, augančias nuo lapkričio iki kovo pabaigos, ir net žiemą per atodrėkius. Ir galų gale suradau šalčių grybus – čagas (beržo juodgrybį), įvairias kempes ir kempines augančias ant medžių. Ir pradėjau domėtis jų gydomosiomis savybėmis.

Tų gydomųjų savybių turi visi grybai, net mūsų įprastos voveraitės, stiprinančios regėjimą ir nuo seno žinomos kaip vaistas nuo vidinių parazitų. Ir baravykai, ir briedžiukai, ir ugniabudės turi gydomųjų galių. Bet tai paprasti grybai, kuriuos lengva gaminti, valgyti ir taip įsileisti į namus pačią geriausią apsaugą nuo ligų. Maistas tiesiai iš mūsų įprastinės gamtos visada bus kartu ir vaistas nuo mūsų klimatui įprastų ligų. Daug įdomesni ir daugiau mistinių galių juk visad turi tie dalykai, kuriuos sunkiau atpažinti ir sudėtingiau paruošti. Štai taip susipažinau su įvairiais grybais augančiais ant medžių ir dažniausiai renkamais žiemą. Kodėl žiemą? Gal kad lengviau pamatyti, pašalus lengviau sudžiovinti ar tiesiog pjaunant mažiau pakenksi augančiam medžiui… O gal tiesiog žiemą nėra kitų grybų, o užkietėjusiam grybautojui reikia kažką dėti į krepšį. Apie vaistines savybes per daug rašyti nenoriu – tai sudėtinga tema, kuriai dar per mažai esu pasiruošusi. Tuo visad galite pasidomėti patys. Tačiau galiu pasakyti, kad daugelis kempinių renkamos ir naudojamos dėl priešvėžinių, antiseptinių, priešuždegiminių, imunitetą reguliuojančių ir visokių kitokių gydančių galių, kurias patys mokslininkai tik dabar ėmėsi tirti.

Mūsų gamtoje yra keli įprasti vaistiniai grybai, kuriuos gan lengva atpažinti, nes nėra panašių į juos nuodingų grybų. Visų pirma tai mistinis beržo juodgrybis – įžulnusis skylenis, visame pasaulyje žinomas čagos vardu. Nėra jokio panašaus į jį grybo, nebent supainiosite su beržo gumbu. Čagai rinkti reikia pjūklo, kirvio ar bet jau aštraus peilio, tačiau grybavimo malonumas žiemą yra neišpasakytas, o nuoviro skonis irgi neblogas. Iš čagos daromos arbatos, kavos, miltelius galima dėti į sriubas ar kepinius. Ant beržų auga dar 2 vaistiniai grybai – beržinis pintenis ir tikroji pintis. Abi tinka susižeidus vietoje pleistro ar tvarsčio. Ir abu grybai renkami ir verdami į arbatas, sultinius ar dedami į ekstraktus. Dar viena įprasta spygliuočių ir lapuočių miškams gydomoji kempinė – tai raudonkraštė pintainė, labai gražus, spalvingas ir net dekoratyvus vaistinis grybas, kažkaip vis atsiduriantis ant mano advento vainiko, pats turbūt įsiprašo… Turi priešvėžinų, priešuždegiminių savybių. Ir paskutinė, verta paminėjimo kaip gydomasis grybas, yra įvairiaspalvė kempė, auganti ant kelmų ištisomis kolonijomis. Angliškai ji vadinama „turkey tail“ – kalakuto uodega, nes iš tiesų primena spalvotą, vėduoklišką ir vaiduoklišką paukščio uodegą. Tai visame pasaulyje populiarus priešvėžinis ir daug kitų vaistinių savybių turintis grybas.

Daugiau žinių apie vaistines šių grybų savybes jums teks susirasti patiems internete ar knygose – žinių apie tai pilna anglų ir rusų kalbomis. Kiek jomis tikėti ir kiek ne – jūsų pačių reikalas. Viena iš geriausių šių grybų savybių yra ta, kad jie neturi pašalinio poveikio, bet tuo irgi turite patys pasidomėti. Aš – ne gydytoja ar žolininkė. Tiesiog mėgėja pasisukinėti virtuvėje su neįprastais ingredientais. Ir čia tikrai galiu padėti.

Visi išvardinti grybai yra valgomi. Teoriškai valgomi – o praktiškai neįkandami. Nes kieti ir dauguma kartūs. Kai kurių, pačių skaniausių skonis geriausiu atveju primena trintuką. Bet iš jų galima išvirti labai skanią kartoką arbatą. Grybus kai tik surenkame, supjaustome ar sutrupiname mažais gabaliukais ir išdžioviname. Tada užpilame šaltu vandeniu ir užviriname, sumažiname ugnį ir verdame bent 15 minučių, paliekame uždengtame puode atvėsti. Pasaldome medumi ir geriame. Sumalus kavamale šiuos grybus, miltelius galime įmaišyti į įprastą kavą ar kakavą. Ypač skani išeina grybų kakava. Kiek dėti į kavą ar kakavą, priklauso nuo jūsų skonio, aš siūlau nepadauginti, imti ne daugiau 1/4 dalies grybų miltelių. Aš verdu grybų nuovirą su visomis kakavos pupelėmis ir prieskoniais (cinamono lazdele, gvazdikėliais, kardamonu ir kalendra), tokią arbatą-kakavą labai skanu gerti su pienu. Arba naudoti kaip pagrindą kombučios fermentavimui – gausite tikrą grybučią, kuri yra nerealaus skonio, o ir arbatos grybui patinka tokia terpė. Iš stipraus nuoviro su kakavos pupelėmis galima pasigaminti labai skanaus sirupo – tereikia nuovirą lygiomis dalims sumaišyti su cukrumi ir pakaitinti, kol ištirps cukrus. Toks sirupas labai tinka ant blynų, jogurto ar kokteiliams maišyti. Ypač kokteiliams su alkoholiu ir grietinėle… Net likerį esu dariusi – atnešiau kažkada butelį ant stalo ir jis tiesiog dingo… Šie grybai tinka ir alui raugti, ypač kartieji – įvairiaspalvė kempė, raudonkraštė pintainė ir beržinis pintenis, jie iš dalies gali pakeisti apynius. Galų gale, po gabalėlį galite įmesti į verdamą sriubą, sultinį ar troškinį. Juk pati geriausia profilaktika prieš įvairias ligas yra būtent kasdieninis mūsų maistas.