Laukiniai sirupai

Sirupai

Ruošiuosi Kalėdoms. Rimtai ruošiuosi, nes juk reikės pavalgyti visur kur tik nueisiu… Ir ką nors nunešti – geriausiai irgi ėdamo. Arba geriamo. Gal šiemet labiau geriamo, nei ėdamo, nes kažkur dingo įkvėpimas kočioti tešlą, turbūt jį prarijo dar prieš vėlines prasidėję raginimai linksmai suėsti kalėdas…

Ką ruošiu? Ogi sirupus bei antpilus. Ir sau pasiliksiu porą rinkinukų, kad grįžusi po švenčių galėčiau ramiai atsisėsti, susimaišyti kokteilį ir ramiai kaip smauglys virškinti šventinius patiekalus, kol vaikai, gavę 3 dienų cukraus dozę, duosis su dovanomis.

Sirupai – tai puikus būdas išsaugoti ar „ištraukti“ iš augalų skonį ir kvapą. Kartu tai ne tik maisto produktas, bet ir vaistai. Tik saldūs ir daug maloniau susigeriantys, ypač sumaišius su antpilais – juk augalai turi gydomųjų medžiagų, netirpstančių vandenyje. Taip mano šaldytuve atsirado gydomųjų grybų (čagų, įvairiaspalbių kempių, raudonkraščių pintainių, tikrųjų pinčių ir beržinių pintenių) sirupas su kakavos pupelėmis. O šalia atsirado lygiai tos pačios sudėties antpilas biteris. Juos sumaišius gaunasi grybų likeris. Geriant likerį galima pasidžiaugti, kad užsiimi priešvėžine profilaktika.

Šiandien turiu išpilstyti kitą sirupą, kurio tikslas – skatinti virškinimą grįžus iš tėvų po Kūčių vakarienės. Arba kurį reikia gerti kai pakyla temperatūra po apsilankymo prekybcentryje tarp sloguotų žmonių, besirenkančių paskutines dovanas. Tai karčiai saldus citrusinių vaisių, gydomųjų medžio žievių (karklų, blindžių žievių ir kačiukų, beržo ir juodųjų serbentų), grybų, šermukšnių ir šildančių prieskonių sirupas. Tokio porą šaukštukų į gazuotą vandenį ir kelis lašus kokio nors kartaus antpilo-biterio – ir visi persivalgymo visai nesuderintu šventiniu maistu simptomai dings.

Dar šaldytuve yra tamsiai raudonas, net melsvas šeivamedžio uogų sirupas – bet šio dovanoms gaila, jis puikiausias vaistas nuo gripo ar kitų šaltmečio ligų. Tik mažoji nelabai mėgsta tą skonį, bet jei panaudosiu želatininių guminukų gamybai, sueis. Vaikai baigia išgerti spanguolių sirupą, teks papildyti atsargas. Užtai šiemet kaip niekad sočiai turiu gelsvo ir kvapnaus svarainių sirupo. O taip pat ir svarainių antpilo su medaus koriu, bei džiovintų svarainių skiltelių. Va, dar vienas puikus dovanų rinkinukas. Gerai pasiknisusi šaldytuvo gilumoje gal rasiu šeivamedžio ar kitų žiedų sirupus iš vasaros atsargų. Arba susirasiu džiovintus žiedus ir juos paversiu sirupais. Kaip ir džiovintas voveraites – jos tik tam ir tinka, sirupams ir antpilams, valgymui jau nebelabai… Kas dar? Aha, dar liko patys kalėdiškiausi sirupai iki kurių kol kas nepriėjau – tai eglių ir pušų spyglių sirupai, tinkantys ir sakuotų kokteilių maišymui, pvz. su džinu, jis juk irgi iš kadagio uogų? Bet tinka ir peršalus, skaudant gerklei, nuo kosulio.

Turint kelių rūšių laukinių augalų ar grybų sirupų ir vieną kitą kartųjį antpilą – biterį, galima sau žaisti laukinių kokteilių vakarėlį. Tereikia įsigyti vandens su burbuliukais, citrinų ir laimų parūgštinimui jei reikia, ledukų. Tada išrikiuokit visas turimas atsargas ir leiskit svečiams pažaisti su stiklainiuose užkonservuotais vasaros skoniais.

Nuotrauka iš būsimos knygos „Ką kanda šalna“, ten bus sočiai sirupų ir antpilų receptų.