Miške…

Miškai… Tai ta vieta, kur jautiesi esanti tikrai ten, kur ir turi būti… Tik pastaruoju metu miškuose gan liūdna. Tai važiuojant įprastu maršrutu po poros savaičių pertraukos pamatai „išravėtą“, saulėje švytintį plotą, tai raudonai pažymėtus medžius, tai neberandi savo mėgstamo voveruškyno. Kartais tokie vaizdai sugadina nuotaiką visai dienai…

O kartais įžengi į kirtimą ir užsibūni ten daug ilgiau nei įprastame sename miške. Nes ten vyksta veiksmas. Į atžėlusius lapuočių brūzgynus ateina maitintis stirnos, briedžiai ir elniai. Pabandykit nustatyti kas lankėsi pagal pėdsakus. Arba pagal kakučius. Čia įdomiausia būna vaikams, bet ir mes su vyru apžiūrime viską nuodungniai. Ypač radę plėšrūnų kakučius… Prisiminiau, kaip kaži kada mūsų vidurinėlis Jurgis, būdamas 4-5 metų ir nepažindamas raidžių, pasidėjęs gamtos pažinimo knygą, pagal visus mokslinius reikalavimus išpreparuodavo pelėdų išvamas… Ech, tas vaikiškas, nieko nesibridijantis ir nesibaidantis pažinimo poreikis… Turbūt todėl visi gamtą mylintys žmonės niekada iki galo ir neužauga…

Dar kirtimuose galima rasti daug urvų – lapių, pelių, barsukų. Tas irgi džiugina. Arba rasti numestą ragą. Vaikštant saulėtu kirtimu net ir kelmai gali džiuginti – ant jų labai smagu prisėsti ir stebėti ankstyvo pavasario drugelius. Dar ant kelmų auga įvairūs medžio grybai: įvairiaspalvės kempės, raudonkraštės pintainės ir kiti, kurių vardų dar nežinau, bet priėjusi apžiūriu ir, jei būnu nepamiršusi pasiimti, ant kelmo pritūpusi paieškau grybų žinyne. Vaikai ant kelmų gali ilgai ir nuobodžiai karstytis ir laipioti. O jei į kirtimus ateisite balandžio – gegužės mėnesiais, tai garantuotai išeisite pilnais krepšiais bobausių. Tas pats Jurgis iš kirtimo kažkada atėjo visas plikas ir žliumbdamas. Nes marškinėlius teko panaudoti vietoje krepšio, ir vis tiek nesugebėjo sutalpinti visų rastų grybų. O mums jau reikėjo važiuoti, nes 3 – 4 mėnesių amžiaus mažosios nešiojama automobilinė kėdutė irgi buvo pilna bobausių… Mes pavasarį visada valgome dilgėlių makaronus su bobausių padažu…

Einu ir į šviežius kirtimus. Jie yra gerokai liūdnesni, nes ten daugiau traktorių, o ne žvėrių pėdsakų. Tačiau tuose kirtimuose galima išgelbėti daugybę augalų, kurie dar tinkami maistui ar vaistams. Kirtimuose galima rinkti pušų ir eglių spyglius nuo nupjautų ir paliktų šakų. Galima lupti žieves nuo beržų, blindžių ar alksnių, visai nekenkiant gyviems medžiams. Pavasariop nuo nukirstų beržų ir kitų medžių galima nurinkti pumpurus ir žirginėlius. Nuo suvažinėtos ir krentant medžiams sužalotos žemės galima rinkti išvartytas samanas, islandiškas kerpenas ir elnines šiures. Jos tinka vaistams nuo kosulio, sūrių brandinimui ar sirupams bei antpilams gaminti. Kirtimuose galima rinkti ir bruknienojus ar mėlynienojus, kurių negalima skinti miške. Net ir šiemetinę kalėdinę eglę, teisingiau eglės viršūnę, suradome nukirstą ir numestą miške…

Nemyliu ir nepateisinu dabartinio nevaldomo miškų siaubimo, tačiau vis tiek reikia bandyti išgelbėti tai, kas liko po jų. Ir taip, pasinaudodami tuo, kas jau padaryta, galime išsaugoti daugybę dar gyvų augalų ir palepinti save tuo, ką galime rasti nusiaubtose vietose – maistu, vaistais iš gamtos, galų gale atgimstančios gamtos vaizdais iš atželiančių kirtimų.