Samanotas ūkis…

Atsiverčiu naują lapą, užrašau pavadinimą ir sėdžiu žiūrėdama į vieną tašką… Kaip pradėti rašyti pasakojimą, kai po 10 metų gyvenimo, nukreipto viena kryptimi, atrodytų visai sėkminga, staiga atsiduri visiškame vienkiemyje be jokių patogumų?… Kai žinai, kad esi pasirinkusi geriau gyventi be vandens iš krano, indaplovės, skalbimo mašinos, kad tik toliau nuo miestų ir nuo žmonių. Kai parduodi vietą, kuri įvardijama kaip viena gražiausių vietų Lietuvoje ir bėgi į vienkiemį ant raisto krašto, viduryje miškų? Kai žinai, kad reikės pradėti daugybę naujų dalykų… Bet juk tai mane visada ir “veždavo” – naujos pradžios, tampančios gyvenimo srove ir nusinešančios pasroviui visus stropiai suplanuotus žmogiškus planus.

Štai todėl pardavėme savo svečių nutryptą kiemą, turistų išmindyto pažintinio tako pakelėje, susikrovėme vaikus, raugus, kates, vištas, šunis ir stiklainius su marinuotais agurkais ir džiaugsmingai išlėkėme laimės ieškoti. Taip pat palikome 10 metų savo gyvenimo – vietą, kurioje pagimdyti ir paauginti vaikai, pastatyti svečių namai, parašytos 2 knygos ir suorganizuoti sėkmingi renginiai. Tą, kurioje atsirado pirmi žili plaukai, depresija bei pradėjo lįsti senatvinės lėtinės ligos. Ir pasitinkame vidutinio amžiaus krizę šimtametėje sodyboje su 14 ha žemės. Ir be jokio suvokimo ką su ja veikti ir kaip gyventi kaime – na, bent jau aš tikrai tokio neturiu, nes net vaikystėje neturėjau tikro kaimo, tik vasarnamį ant ežero krašto…

,Ir sėdžiu dabar viena prieblandoje, lauke klykauja gervės, vaikai serga vėjaraupiais pas močiutę, vyras maišo betoną, paklaikusios po kelionės katės sumyžo visą patalynę… Po visos dienos bešveičiant seną apleistą trobą, kūrenant 3 krosnis, nešiojant vandenį, rankos taip sugrubo ir supleišėjo, kad sunku sugraibyti kompiuterio klaviatūrą. Žiūriu į savo pirmą duonkepyje sudegintą, skaisčiai juodą duonos kepalą stovėdama ant dulkėtų betoninių lauko virtuvėlės grindų ir bandau prisiminti savo svajones apie gyvenimą kaime. Vaizdas toks, kaip senovinėse angliškose vaikiškose knygutėse, kur prie atviro židinio su verdančiu puodu, susirenka barsukai, kiškiai, voveraitės ir pelytės. Virš jų galvų kabo daugybė ryšulėlių su kvapiomis žolelėmis, kumpiai ir dešros, aplink pintinės su riešutais, obuoliais ir dar kažkuo ką jie valgo žiemą. Ant langų baltos užuolaidėlės, grindys iš gelsvų plytų ar akmenų. Baltos prijuostėlės, melsvos kepurėlės, mažučiai išblizginti bateliai. Gražu… Apsidariusi pamatau sidabriniais dažais “nutrauktą” lauko virtuvėlės viryklę, betonines grindis ir musių nušikinėtus langus, savo nutryptus rožinius klioksus ir purviną sijoną… Panašu, kad svajonės ir buvo tik svajonės, realybė ir vėl mane apgavo. Tačiau nesijaučiu nusivylusi savo sprendimu. Esu pasiryžusi prisitaikyti prie realybės. Prie tikro, o ne išsvajoto, gyvenimo kaime. Prisitaikyti prie vandens trūkumo ir malkinės krosnies, prie lauko tūliko su gervių giesmėmis, prie betoninių virtuvės grindų ir galvos plovimo du kartus per savaitę. Velniop tas jaunatviškas miestietiškas svajones, geriau jau panirti į kaimo kasdienybę, kad tikrai galėčiau sužinoti, kuo ji skiriasi nuo svajonių…

O kadangi duona sudegė tik iš viršaus, viduje dar liko šiek tiek minkštimo kurį galima panaudoti. Iš jos teko pagaminti skrudintos duonos kubelius su žolelėmis, kuriuos vėliau sunaudojau salotoms, trintoms sriuboms ar tiesiog kartais užplūstančiai švarių grindų plytelių nostalgijai sukramtyti…

Kvietinę raugintą duoną supjaustome kubeliais arba suplėšome smulkiais gabalėliais. Aišku, prieš tai nupjovę visas sudegusias plutas. Apibarstome laukinėmis prieskoninėmis žolelėmis (raudonėliais, čiobreliais, kraujažolėmis, kiaulpienėmis, dilgėlėmis), apšlakstome prieskoninių žolelių aliejumi ir kepame pravėsusioje krosnyje (arba iki 150 laipsnių įkaitintoje orkaitėje) kol duona išdžius ir apskrus. Iškepusią duoną atvėsiname ir laikome sandariame stiklainyje.