Gyvenimas be patogumų

Lauke plieskia pilnatis… Pusė penkių ryto… Eidama per kalvelę į lauko tualetą prikeliu kelis paukštelius ir savo gaidžius. Po vakarykštės dulksnos naktį šalo, žvaigždžių ir mėnesienos šviesoje blizga šerkšnas, pypsi apsimiegoję pavasariniai paukštukai. Basos kojos jaučia sukietėjusią per naktį žemės žievę. Iš kambario melsvai šviečia kompiuterio ekranas, pro virtuvėlės langą liejasi gelsva elektros šviesa, iš kamino rūksta dūmai.

Atsikėliau anksti, nes reikia važiuoti dirbti. Kaip tikra miestietė negaliu pasirodyti žmonėse 2 dienas neišsiplovusi galvos – tai tiesiog nepadoru. Anksti keltis reikia todėl, kad turiu susišildyti ant malkinės krosnelės vandenį ir nusiprausti. Kol vanduo sušils, sėdžiu su vilnonėm kojinėm ir rašau. Virtuvėlėje ūžia krosnis, kambaryje ošia akvariumas, iš miegamojo šnarpščia peršalęs vaikas. Sėdžiu, ir mėgaujuosi gyvenimu be patogumų.

Gal taip ir nesimėgaučiau, jei žinočiau, kad be jų teks gyventi visą likusį gyvenimą. Dabartinį etapą priimu kaip gyvenimo paįvairinimą. Juk aš dar niekada nesu gyvenusi ilgesnį laiką be dušo, tualeto, vandens iš krano virtuvėje, elektrinės ar dujinės viryklės. Tačiau šis gyvenimo paįvarinimas sunkumais duoda pačių netikėčiausių rezultatų. Tokių, kaip suvokimas, kiek mūsų gyvenimą nuskurdina patogumai. Tapome nemąstantys mygtukų spusčiotojai. Spust mygtuką ir šviesu, spust kitą – šilta. Spust – iš kažkur bėga vanduo, sukt – šiltas. Spust – išsiplovė indai, išsiskalbė drabužiai, kažkur nubėgo purvinas vanduo. Koks skirtumas kur, iš kažkur atbėgo ir kažkur nubėgs. Patogumai yra gerai, nes taip labai daug laiko sutaupome. Sutaupome kam? Iš tiesų, kokį laiką ir kam taupome, spaudydami mygtukus? Dažnai sutaupytas laikas tiesiog paskiriamas kitų mygtukų spaudymui, juk taip ar ne?…

Todėl dabar, naktį eidama į tualetą ir matydama nuostabią pilnatį ir mėnesienoje žibančią šalną, galvoju, kad šis gyvenimo paįvairinimas yra neįkainojamas. Mano gyvenime trūko žvaigždžių. Trūko mėnulio. Pirmųjų paukščių pyptelėjimų. Trūko laiko kasdieniniam rankų darbui. Tokiam, kaip indų plovimas pasišildant vandenį ant malkų krosnies. Nes staiga pradėjau labai rūpintis, kad kuo mažiau vandens sunaudočiau. Ir kad tą vandenį panaudočiau iki galo. Kai suplaunu indus – palaistau krūmus. Tada staiga susirūpinau pačiu švariausiu indų plovikliu – kad nereikėtų su uogomis valgyti feirio. Lakstant į tualetą per visą kiemą, plaunant indus rankomis, nešiojant vandenį ir malkas, aš sutaupau daugiau laiko gyvenimui. Ir pradedu suprasti, kiek iš tiesų laiko atima gyvenimas su visais patogumais. Paprastas mygtukų spaudinėjimas atima iš mūsų ryšį su realiu pasauliu – iš kur atsiranda ir kiek sunaudojame vandens, šilumos, energijos. Neaišku, kur dingsta sutaupytas laikas. Staiga dingsta primityvus, bet būtinas pasitenkinimas matant savo rankomis atliktą darbą. Galų gale malonumas dirbti monotoniškus darbus, leidžiant mintims klajoti po tolius tolimuosius. Ir kas tada? Sutaupytą laiką tenka leisti ieškant kam sumokėti už meditacijas, jogas ir kitus dalykus, kurie daro tą patį, ką ir monotoniški rankų darbai?

Ir dar, įprasti patogumai yra tiek įprasti, kad visiškai nesukelia jokių teigiamų emocijų. Na, kaip galima džiaugtis vandeniu, kuris bet kada pasukus rankenėlę bėga iš krano? O aš jau dabar žinau, kiek man bus džiaugsmo, kai tas vanduo vėl atsiras. Juk aš nusipelniau praskaidrinti savo gyvenimą papildomu džiaugsmu – sugrįžtančiais įprastais patogumais?

Atrodo pats paprasčiausias dalykas – mėnesienos kelionė į lauko tualetą ankstyvą apšerkšnijusį kovo rytą… O kaip toli nukeliauja mintys…

Nuotrauka Augio Narmonto, iš knygos “Ką kanda šalna”