Copyright Samanotas 2019
Įdomus tas gyvenimas – kiekvienam vis kiti dalykai yra svarbiausi… Vieni atsikraustę į naujus namus iš pradžių bando susidėti daiktus į vietas. Kiti naujus namus stengiasi paversti senais. Treti laksto laukais ir stengiasi susipažinti su apylinkėmis ir kaimynais. O aš jau savaitę stengiuosi susidraugauti su krosnimi ir iškepti duoną. Nes man naujos vietos senoji širdis vis tik yra duonkepis. O duona – tai mano mylimos kasdienybės simbolis.
Todėl vakar ir vėl visą dieną sukausi aplink viryklę ir duonkepį. Į naujus namus neatsivežiau jokios dujinės ar elektrinės viryklės, nes noriu “atsižaisti senovę” – gaminu tik ant malkinės ugnies. Iškepiau pirmą kepalą juodos duonos – ir man tai tikra šventė. Net ir vyras tą supranta – jis specialiai atėjo iš statybų pažiūrėti iškepto kepalo. Ir namai tapo namais… Senosios sodybos širdis vėl atgijo, šildo ir dovanoja mums duoną kasdieninę. Lauko virtuvė prisipildė šilumos, kvapo ir skonio. Senoviniai burtai vis dar gyvi ir veikia mūsų skubančiame XXI amžiuje.
Bekūrendama krosnį, belakstydama malkų ir vandens arba paieškoti kažkur vis nuklystančios Marcelės, vis apsidairydavau aplink. Be galo įdomu stebėti, kaip šimtametėje sodyboje vidury miškų, prie pat pelkės, atgimsta gyvenimas. Juk jis kažkada, beveik prieš šimtą metų, čia virte virė – atsikraustė pora žmonių, pagimdė ir užaugino tris vaikus, pasodino sodą, surentė visus pastatus, rūpinosi gėlėmis, arkliu, kiaulėmis, karvėmis. Po kiemą kapstėsi vištos, “linksmojoje vietelėje” virė samagonas… Vėliau viskas ištuštėjo, vaikai išsikraustė, anūkai retai atvažiuodavo, karvės nebereikėjo, kelios vištos gyveno aptvertos, kad nekapstytų gėlynų… Vėliau numirė šeimininkė, o šeimininkas vis seno, seno ir seno… Bet vis tvarkė beržynėlius ir vis grybavo… Kol vaikai įkalbino jį palikti senąją sodybą ir kraustytis į butą… Sodyba kelis metus gyveno ištuštėjusi, parduodama, be šiltų krosnių, takelių kieme ar šurmulio. Ir tada atsiradome mes – su šunimis, katėmis, vaikais, vištomis, antimis ir savo įprastu triukšmu. Į sodybą grįžo dūmai iš kaminų, toli sklinda plaktuko kaukšėjimai ir nuaidi keiksmai, naktį loja šunys, kurmius gaudo katės, o vištos ir vėl kapstosi po krūmais. Ir visur aidi vaikų riksmai, trikdantys prie ramybės jau spėjusias įprasti gerves – joms patinka bala beveik sodybos kieme. Ir duonkepyje vėl iškepta ruginė rauginta duona. Namai tapo namais…
Nuotrauka iš knygos “Natūralus rauginimas”
Leave a Reply