Dilgėlių estetika

Šie metai yra sunkūs visiems… Visi pikti, įsitempę, isteriškai pykstasi dėl kaukių ar taip pat isteriškai linksminasi kol dar ne vėlu… O mes vis bandome įsikurti savo apleistame ūkyje ir dar labiau viską apkuičiame. Pažiūrėjusi pro vieną lauko virtuvėlės, tapusios mūsų namais, langą, kasdien matau vis tebevykstančias statybas, gręžinio apkasus ar šakų krūvas. Per kitą – senkantį nuo sausros tvenkinį ir vandens valymo pelkutę, kurią reikia sutvarkyti. Trečias yra pats mylimiausias langas – jis rodo seno tvarto griuvėsius, vištinyką su besikapstančiomis vištomis ir vešlius dilgėlynus su viščiukų pramintais slėptuvių labirintai.

Tos dilgėlės vis patraukia mano dėmesį. Mačiau kaip jos išdygo – tamsiai žaliai ryškios pilkų rąstų fone. Mačiau kaip augo ir keliavo į sriubą. Vėliau suvešėjo, paslėpė sienas ir nuplėšto stogo liekanas, pražydo ir subrandino sėklas. Tos dilgėlės – tai mano gėlynas.

Ar kada nors atkreipėte dėmesį į dilgėlynų grožį? Turbūt nelabai, nes dilgėlė mūsuose yra aplaidumo ir nevalyvumo simbolis… Na, kartais galima tą suprasti, nes nelabai malonu bristi per dilgėlynus. Tačiau pabandykite pamiršti, kad dilgėlės vadinamos piktžolėmis ir žiūrėdami į jas pamatykite labai naudingą vaistažolę, vitaminų ir mikroelementų bombą, maistą ištisus metus, audinių pluoštą ir be galo gražų augalą. Sodri žalia spalva nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvos vasaros. Žalia žalia mirguliuojančio vasaros gėlyno fone. Vešlus krūmas išsistiebia iki pusantro metro ūgio ir pasidabina šviesiais žiedų kirmėliukais vasaros viduryje. Dar vėliau tankūs, aukšti, stiprūs siebai nulinksta nuo sėklų svorio – ateina pjūties metas. Rudenį nupjauta dilgėlė vėl atželia šviesiais, minkštais, sriubiniais lapeliais. Ji padengia nereikalingus plotus žaluma ir neleidžia ten augti kitoms žolėms, įtrešia dirvą savo nukritusiais lapais ir stiebais ir palieka derlingą plotą iš kurio reikia tik ištraukti gelsvas stiprias šaknis. Dilgėlė – tai daržovė, vaistažolė ir dekoratyvinis augalas.

O kodėl mes taip piktai į ją žiūrime? Tik todėl, kad taip esame įpratinti. Kaip sako anglai “think out of the box” – pagalvok, pažiūrėk iš kitos, neįprastos pusės. Taip pažiūrėjus į dilgėlę vien iš estetinės pusės, pamatai be galo puošnų, labai subtilų ir rytietiškai gražų augalą. Dilgėlynai primena kinų piešinius, kur matome bambukų sąžalynus – ar matėt kaip stiebai siūbuoja vėjyje? Tiesą pasakius, man jau seniai nekyla ranka išrauti dilgėles lysvėse, šiltanamyje, pjauti pasieniais sudygusias. O pernai viena visus metus augo prie laiptelių ir mes visi ją pagarbiai apeidavome ir net nenulaužėme. Dilgėlynai – tai gyvybe knibždantis žalias pasaulis mūsų nutriušusių tobulų vejų fone. Pažiūrėjus iš anapus dėžutės, veja yra nuskurdinta dykuma (vis noriu sustojusi paklausti kaimynų, ravinčių rūgštynes iš vejos: “Sveiki, kaip sekasi naikinti bioįvairovę?”), dilgėlynai – atokvėpis žemei. Veja yra žemės žaizda, o vešlūs dilgėlynai – tai vėsus pleistras, kurį užsiklijuoja nuskurdintos, perraustos, nukepintos dirvos. Ir pradėjus matyti dilgėlynų grožį bei naudą, mes tarsi persikeliame iš to egocentriško žmogaus sukurto ir tik jo akiai pagražinto pasaulio į paslaptingą, save gydantį Žemės grožį…

Turbūt dilgėlė yra mano šių metų augalas – stiprus, vešlus, užsispyręs ir naudingas, neleidžiantis pamiršti, kad norėdamas būti naudingu, turi apginti savo teritoriją, išstumti visus trumpalaikius dalykus, kad paruoštumei dirvą tikram, stipriam krūmui ar vaismedžiui.

Nuotrauka iš mano knygos “Ką kanda šalna” fotesesijos. Knyga tikrai gali padėti susidraugauti su dilgėlėmis.