Virtuvės daina…

Kai kurie žmonės moka rašyti eiles… Man surimuoti pavyksta tik trumpus užkeikimus arba prakeikimus. Su muzika irgi nedraugauju, aplaipiojo mane meškinai vaikystėje… Bet aš moku dainuoti rankomis…

Mano daina dažniausiai dainuojama virtuvėje. Tada, kai išjungiu visus aparatus, mėgstančius įsikišti į melodiją pačioje netikėčiausioje vietoje. Tada, kai visas dėmesys sutelktas į vieną darbą, kurį atlieka rankos. Tada, kai rankos pereina nuo vieno dainos posmo prie kito be jokių pastangų, tada kai į naujus posmus įsiterpia kasdieninis priedainis.

Kokios tai dainos? Oi, jų būna pačių įvairiausių. Štai briedžio dešros daina, kuri prasideda trumpa kasdienine kavos gėrimo ceremonija ir pereina į mėsos pjaustymo posmą. Vėliau seka pusryčių vaikams priedainis, po kurio – rimtas mėsos malimo mašinos gausmas, prieskonių barstymo bei faršo minkymo etapas. Tada – pietų ruošimo priedainis su kasdieniniu svogūnų, morkų, bulvių, česnakų lupimu ir pastangomis nemačiomis pasmulkinti Marcelės supjaustytas daržoves sriubai… Vėliau seka dešrų kimšimas, kabinimas, ir vakarienės priedainis.

Arba itin romantiška putinų daina… Apie putinus lietuviai prikūrė begalę dainų. Ir aš vieną sukūriau. Ji prasideda uogų rinkimu palei upelį. Pašalusios dilgėlės vyniojasi aplink kojas ir kandžioja blauzdas, uogos, kartu su paskutiniais putinų lapais krenta į krepšelį. Atneštos namo, perrenkamos prie krosnelės ant kurios verda kasdieninis pietų priedainis. Priedainis apie svogūnų, morkų, bulvių, burokų lupimą ir pastangas nemačiomis susmulkinti Marcelės supjaustytas daržoves sriubai… Uogos perrenkamos ir kitame posme sumalamos, nusunkiamos. Išpaudos išverdamos į kompotą ar kisielių, kuris keliauja į kiek retesnį pirties priedainį… Uogų tyrė pavirsta dar dviem posmeliais. Vienas – putinų sirupo posmas, kitas – rauginto putinų ir čili pipirų padažo polkutė… Ir vakarienės priedainis…

O dar yra duonos kepimo dienos daina. Jos melodiją rankos pradeda niūniuoti jau iš vakaro, maišydamos duonos raugą, uždengdamos dubenis su tešla švariu rankšluosčiu bei statydamos į šiltesnę vietą rūgimui. Iš ryto trumpas šokis “Sukiškime išbėgusią tešlą atgal į dubenį”. Beje, kiekvienoje vietoje ta daina vis skiriasi. Šio šokio nebūdavo ankstesnėje gyvenamojoje vietoje, bet čia, šioje kaimiškoje virtuvėje, tenka kaskart sušokti posmelį dar prieš kavos gėrimo melodiją. Vaikų pusryčių priedainis pereina į duonkepio kūrimo bei tešlos minkymo posmą, pastarasis gražiai, atsargiai įsiterpia į skalbinių kraustymo ir kabinimo priedainį. Picos kepimo stulpelis ir pietų priedainis apie svogūnų, morkų, bulvių, moliūgų lupimą ir pastangas nemačiomis susmulkinti Marcelės supjaustytas daržoves sriubai… Duonos kepalo formavimo, glostymo iš pašovimo ir ištraukimo iš krosnies posmai. Ir vakarienės priedainis

Kada labai susikaupi į šią rankų darbų dainą, ji užvaldo viską aplinkui. Viskas pradeda suktis ratu, ratu, ratu ir pavirsta į didelį verpetą, ritmiškai pulsuojantį kasdieninių, beveik nesikeičiančių priedainių ritmu. Ir jei sau leidi suktis su šiuo verpetu bent dieną, bent kelias valandas ar net trumpiau, pradedi suvokti, kad ši kasdienybės daina yra be galo didinga… Nes ją dainuojančios rankos – dažniausiai moterų, ar ne? – užaugino pasaulį pakeitusius didvyrius, apsaugojo šeimas nuo didžiausių negandų, badų, marų, karų. Todėl ir aš, išsijungusi feisbuką ir visus paniką skleidžiančius dienos naujienų srautus, pasineriu į nenutraukiamą virtuvės dainą, kuri saugo mane nuo visiškai beprasmiško pasaulinio apdujimo…