Priešžiemis…

Priešžiemis, pats nuostabiausias laikas žmogaus gyvenime… Kai ištisomis savaitėmis nematai saulės ir po truputį pratiniesi prie minties, kad kažkada ateis laikas ir jos daugiau visai nebematysi. Kai imi su tuo susitaikyti ir susigyventi. Kai viskas vyksta tarsi pro rūką – paslaptinga, reikšminga ir kartu visiškai beprasmiška. Kai vaikštant prieblandos miške matai tik baltus stirnų užpakalius ir ant kelmų sužėlusius grybus. Kai gali nugrimzti į save giliai giliai ir pasiimti iš dugno kažką, ką jau seniai užmiršai. Kai leidi sau tiesiog grimzti…

Kartu šis laikotarpis ir lengvas – nes juk žinai, kad po tos prieblandos ateis didžiosios šventės ir vėl pradėsi skaičiuoti metus iš naujo. Visada gera ir lengva ištverti tamsą, kai turi tikslius terminus…

Man priešžiemis yra labai svarbus. Iš vienos pusės įrėmintas rudens spalvų, grybų ir derliaus gausos, iš kitos – švenčių laukimu (o gal kartais ir švenčių pabaigos laukimu). Visas tas pastoviai dulkiantis lietus, rūkai ir ūkanos, kuriomis užsikloji kaip antklode. Tamsa nuo ryto iki vakaro, neleidžianti nieko dirbti, tik kūrenti krosnį ir troškinti ilgus troškinius. Visi tie ilgi, nuobodūs rudeniški darbai, tokie kaip kojinių mezgimas, kurių taip pasiilgstu vasarą. Laikas, tįstantis kaip kramtoškė iš mano vaikystės, kai ją ištrauki tarp dantų ir vėl sugrąžini atgal į burną, kad ir toliau kramtytumei beskonį gumulą…

Šiemet šis laikotarpis man dar brangesnis ir mielesnis. Nes dabar jaučiu, kad turiu viską ko man tik gali reikėti gyvenime… Namus ant slidžios molio kalvos tarp pušyno ir raisto, kur vakarais loja paklaikęs stirninas. Vaikus, kuriems nereikia eiti į mokyklą ir kurie ištisas paras niaujasi tarpusavyje ir zirzia man į ausis. Vyrą, kuris garsiai rėkauja statybose, kai neranda savo lobzikų, bulgarkių ar kitokių egzotiškų daiktų. Rytinę kavą aklinoje tamsoje, dienos ūkanas, vakaro dulksną ir molio kiemą, kur taip minkšta paslysti ir nugriūti einant iš pirties šeštadienio vakarą… Ir kiek tik begalvočiau, ko dar gali prireikti, tenka pripažinti, kad be kelių smulkmenų turiu viską… Va, tik visada trūksta kelių (o gal keliolikos) knygų, poros ožkų ir tų mažyčių mažyčių, sagutes primenančių, kiniškų putpelyčių…