Rankų darbai smegeninei valyti…

Vis grįžtu ir grįžtu prie minties, kad mano vargšei perkaitusiai nuo visokiausių įkyrių minčių smegeninei tiesiog būtini rankų darbai. Aišku, aš juos mėgstu, visada mėgau. Ravėjimas, siuvinėjimas, knygų puslapių čiupinėjimas lydėjo mane nuo vaikystės. Ir dabar jau pradėjau suvokti, kiek nerimo galima įmegzti į kojinę arba įminkyti į tešlą ir atsikratyti… Todėl sąmoningai ir nesąmoningai vis didinu rankų darbų kiekį namuose, mažinu visokių padedančių aparatų kiekį virtuvėje. Ir kaip visada pradedu galvoti. Žinau, galvojimas yra mano prakeiksmas, jis visada išlenda tam, kad sutrukdytų man ramiai gyventi ir apsunkintų gyvenimą. Bet kadangi lengvas gyvenimas man nepatinka, tai ir nepykstu ant tos savo nelaimingos smegeninės…

Minkau tešlą makaronams ir galvoju… Minkyti reikia mažiausiai 7 minutes, tai laiko užtektinai. O galvoju apie tai, kad juk yra aparatai, taupantys tas mano 7 minutes. Faktas, kad yra. Gal net ir aš jį turiu savo byrančiame virtuviniame kombaine. Bet jau senų senovėje nebuvau įjungusi. Nebuvau įjungusi todėl, kad tešlos minkymas man šventas dalykas, padedantis šiek tiek atpalaiduoti smegeninę, kad ji tiesiau galvotų. Nežinau kaip jums, bet man mygtukų maigymas yra trikdis, kuris sukapoja ilgą vientisą procesą smulkiais gabalėliais ir pradeda atpratinti nuo paties proceso suvokimo. Dirbant rankomis viskas persipina kaip juostos pynimas arba šokis, kur vieną žingsnį keičia kitas ir peršokus tarpą išeina ne juosta ar šokis, o tiesiog kažkokia nesąmonė… taip sakant, ne makaronai, o projekčiukas…

Dirbant rankomis viskas gal kiek ir lėčiau gaunasi, nors dar klausimas, nes aparatų kilnojimas bei valymas irgi užtrunka. Tačiau taip mes patys realiai dalyvaujame procese, įgyjame senovinės išminties, kuri mūsų protą pasiekia būtent per lytėjimo pojūtį. Mano rankos išmoko pajusti tešlą taip, kad aš jau seniai pamiršau, ką reiškia tikslus tešlos receptas. Jos geriau jaučia miltų kokybę nei kad akys gali pasakyti perskaičiusios užrašus ant pakelio. Jos pačios reguliuoja aliejaus ir druskos kiekį geriau, nei užrašytas receptas. Jos geriau jaučia kiek laiko minkyti tešlą nei tiksliausias laikmatis. Ir žino kokio storumo bus tešlos lakštas ar kiek laiko reikės virti makaronus kiaušinį pakeitus dilgėlių tyre… Įsijungus tešlos minkymo kombainą, makaronų tešlos kočiojimo ir pjaustymo aparatą, patys makaronai gal ir atrodys gražiau, nei rankomis padaryti. Užtai pati eiga jau nebus raminanti meditacija, o gamybos procesas nukreiptas tik į rezultato siekimą. Rezultato laukimas yra visai kas kita, nei dalyvavimas procese visomis savo juslėmis – lytėjimu, rega, klausa, uosle, skoniu bei laiko suvokimu… Pirmasis – tai gamyba, antrasis – menas gyventi…

Taigi, kočioju savo makaronus kočėlu, pjaustau peiliu ir vis galvoju apie žmones, taupančius laiką mygtukų spaudinėjimu… Kiek laiko jiems reikia dirbti kokį nors beprasmišką, sunkų, varginantį darbą nuo 8 iki 17 valandos, norint uždirbti pinigų, kad nusipirktų aparatą, sutaupantį laiką, kurio jiems vis trūksta ir trūksta? Ir kam jie sutaupo tą laiką? Na tikrai – kam taupomas laikas, nusiperkant dar vieną aparatą, atimantį galimybę pačiam kažką padaryti nuo pradžios iki pabaigos ir sudalyvauti tame nepertraukiamame gyvenimiškame procese? Ir kad ir kiek begalvočiau apie sutaupytą laiką, akyse vis tiek stovi tvarkingas buto kambarys kuriame zuja grindis valantis robotas, o visi šeimos nariai sėdi įbedę nosis į savo ekranėlius… Nes labai gerai žinau, kiek galima sutaupyti laiko rankų darbams, kai išjungi tuos ekranėlius. Ir kiek vietos atsiranda mintims, kai pakeiti mygtukų maigymą minkymu, piešimu, mezgimu ar kitais, visų pojūčių reikalaujančiais, darbais…