Madinga tradicinė mityba…

Įdomus dalykas ta tradicinė lietuvių mityba. Gaila, kad dabar ne madoje ja domėtis, bet ten rasite visus šiais laikais madingus produktus bei tendencijas. Net goji uogas rinkdavo nuo raugerškių krūmų ir nereikėjo bolivinių balandų, nes buvo lietuviškosios… Tiesą pasakius man pastaruoju metu net rankos nekyla pirkti naujų maisto gaminimo knygų. Visose randu tą patį per tą patį, ką rašė geros šeimininkės dar XIX amžiuje ar XX amžiaus pradžioje. O jų knygose pilna man nematytų naujovių, ten tikras lobynas ir patiekalų, ir virtuvės technikų (nepainioti su “virtuvine technika”, nes pastaroji dažnai nuskurdina pirmąją) prasme.

Tačiau galime trumpai užmestį akį į lietuvių tradicinę mitybą. Mus visi kaltina bulvių su spirgais valgymu, tačiau tai tik sovietmečiu sugadintos tautos pastangos išlikti… Tikroji lietuvių kaimų tradicinė mityba – be galo turtinga tačiau saikinga, įvairi ir kupina superproduktų. Ir pats svarbiausias dalykas – griežtai sezoninė ir vietinė. Ir joje galima įžvelgti visas madingas mitybas.

Štai pavyzdžiui dabar yra Advento laikotarpis. Orai, tai tokie šiek tiek atsiprašant bet nekokie. Net ir man nėra ūpo eiti nusikasti paskutinių morkų, lauke dabar gali būti tik antys, žąsys ir mūsų jaunėlė Marcelė. Ir senovėje taip būdavo – sėdėdavo, megzdavo kojines, verpdavo, droždavo šaukštus, pindavo krepšius ir valgyti nelabai norėdavo (arba nereikėdavo tiek kalorijų), štai jums ir griežtas vegetariškas pasninkas. Veganišku negaliu pavadinti, nes leisdavo valgyti žuvį, kartais ir išrūgų išgerti – žmonės vis tik rūpinosi savo sveikata, kad atėjus laikui galėtų vėl sunkiai dirbti. O šiaip – šakninės daržovės, kopūstai, kruopos, miltai, grybai, svogūnai, česnakai, aliejus (aguonų, kanapių, linų sėmenų) ir net augaliniai pienai – aguonų ir kanapių. O jau receptų gausa, nes yra laiko gaminimui… Man pačiai teko susidurti su tokia mityba, kai persikrausčiau iš miesto į kaimą. Kai ateidavo vasara ir visi tik ir rašydavo apie salotas, aš ėsdavau lašinius ir bulves, kai ateidavo ruduo ir spalvoti žurnalai nusispalvindavo mėsiškais troškiniais, aš ramiai sau kramtydavau daržoves. Todėl, kad vasarą reikia dirbti ir reikia kalorijų, o rudenį gali ir vegetaru pabūti…

Vėliau sekdavo Kalėdos ir ilgesnis laikotarpis po jo, kai jau atšąla, reikia eiti dirbti į miškus, atsivežti raistuose sukrautus šienus, spigina šalčiai ir kruopos jau nešildo – prasideda ketogeninė mityba. Lašiniai su cibuliu, užspirgintos daržovienės, virta riebi mėsa ir rauginti kopūstai. Tačiau reikia pripažinti, kad tais laikais žmonės buvo kiek protingesni – ta ketogeninė mityba buvo pristabdoma kassavaitinių penktadieninių, o kai kur ir dažnesnių, pasninkų. Ir angliavandenių porcijomis paįvairindavo dietą. Pavasariop, kai reikia taupyti maistą – laukia dar vienas vegetariškas laikotarpis Gavėnia. Jis ir vėl keičiamas mėsiška pavasarinio darbymečio mityba ir taip tęsiasi ištisus metus, metai iš metų. Maistas įvairus ir suderintas papročių bei religijos pagalba, jokios saviveiklos.

Sezoniškumas yra kitas labai svarbus tradicinės mitybos aspektas. Dar svarbesnis, nei pačiuose madingiausiuose newnordic’o restoranuose. Įsivaizduojat – agurkus valgydavo tik mėnesį ar du, ir išstus metus nė vieno daugiau nematydavo. Ir su žalėsiais taip pat buvo – salotos, dilgėlės, garšvos, svogūnlaiškiai tik pavasarį. Ir viskas – daugiau jų nereikėjo. Vasarą – uogos, žiemą – jų nėra, nebent sudžiovintų saujelė ligonims, čia ikicukriniame ikiuogieniniame laikotarpyje taip buvo… Kiaušiniai – pavasarį ir vasarą, vėliau – gaidiena per šventes. Pienas – nuo ganyklų pradžios iki rudens, vėliau džiovintas sūris ir vienas kitas šlakelis užbalinti košei. Beje, lietuviai šviežio pieno nedaug ir gerdavo, dažniausiai valgydavo rūgpienį, varškę, spausdavo sūrį, mušdavo sviestą, gerdavo išrūgas. Sūrį ir sviestą dažnai laikydavo pardavimui, juk reikėjo nusipirkti silkės pasninkui. Kai kažko nelikdavo, tai ir apsieidavo. Todėl ir mityba buvo labai įvairi. Juk jei pieno negeri ištisus metus kasdien, tai ir mažiau galimybių alergijai atsirasti… Surasdavo ir superproduktų – grybų, miško uogų, medaus, riešutų, spanguolių. Jais dažniausiai lepindavo vaikus, senus žmones ir ligonius. Dėl sveikiausių riebalų irgi nesiginčijo, nebuvo kada – valgydavo visus iš eilės pagal sezoną ir reikalavimus: tai kiaulės taukus ar avies lajų, tai sviestą, per pasninkus aliejų, nesipurtydami ir neišsidirbinėdami…

Taip ir valgydavo, prisilaikydami pačių įvairiausių madingų mitybos tradicijų, tačiau protingai jas kaitaliodami. Ir tik tada, kai mieste atsirado fiziškai nedirbančių, popieriukus nešiojančių bei mygtukus spaudančių žmonių rasė, ta tradicinė mityba buvo suskaidyta ir tam tikrų gabaliukų pasekėjai pradėjo pjautis tarpusavyje. Aišku, dar buvo aukštuomenė, kurie valgydavo apelsinus ir migdolus, bet juk mes dauguma tik atėjūnai iš kaimo, bandantys tą užmiršti, todėl ir riešutų pieną norintys gerti kasdien ištisus metus… Na, tiesiog ėmėme ir užmiršome didįjį gamtos ratą, kurį suka sezonai, pamiršome, kad esame tik dulkelės ir geriausia ką galime padaryti norint išlikti – tai prisitaikyti prie jo. Norėjome valdyti savo kūno poreikius ir ką gavome – alergiją?…

Apie tradicinę sezoninę mitybą labai gražiai rašė N.Marcinkevičienė, jos “Metai už stalo” – pati geriausia knyga apie lietuvių mitybą. Yra labai graži B.Imbrasienės knyga “Tradiciniai lietuvių pasninko valgiai”, R. Laužikas parašė “Istorinę Lietuvos virtuvę”. Yra senųjų šeimininkių veikalai su tokiais receptais, kad net žagtelsite – Zawadskos “Lietuvos virėja”, Varnienės “Didžioji virėja” ir visos senos knygos, kurias turėjo mūsų mamos ir močiutės, jei kas nors, gero norėdamas, neišvalė jų bibliotekų ir nepakeitė blizgančiomis nuotraukų knygomis su iš senųjų knygų adaptuotais receptais.