Copyright Samanotas 2019
Jau kelias dienas laikausi griežtos informacinės dietos – jokių žinių, jokio nosies kaišiojimo į kitų gyvenimus, jokių man nesvarbių reikalų. Ir griežta koncentracija į tik mano pačios akimis ir ausimis pasiekiamą informaciją. Tai yra tik tai, ką aš pati savo akimis galiu pamatyti ir savo rankomis pakeisti. Ir ką? Ogi po daugelio metų pertraukos užsimaniau paskaityti Mikę Pūkuotuką… Vadinasi visas tas suaugėliškas pasaulis mane buvo susukęs tik per visiškai ne mano reikalus į kuriuos ikyriai kišau nosį. Ir gavau per ją taip, kad 10 metų nuvėjo šuniui ant uodegos…
Po kelių dienų, kai į pasaulį žvelgiau tik per savo asmeninius akinius, tiesa, gerokai apibraižytus, staiga prisiminiau visus pačius protingiausius pamokymus iš vaikiškų knygelių ir spektaklių. Tai ir Keistuolių: svarbu įžvelgti stebuklus paprastuose dalykuose. Ir Alisos mokymasis iki pusryčių įtikėti bent keliais pačiais neįtikamiausiais dalykais, ir Pelios iš Varnų salos džiugesys dėl visų tų nuostabių išmonių saloje, kai žmonės viduryje nakties verčiami iš lovos valgyti kotletų.
Pelios džiaugsmas teko ir man – pusryčių kiaušinienės kepimo metu, paskambinus draugui teko kuo greičiau susikišti viską į gerklę, pakniopstomis pulti į mašiną ir važiuoti Merkinėn. Nes ten laukė avių perkėlimas valtimi iš Nemuno salos ir vežimas atgal namo į Sauliaus ūkį… Na, jūs man pasakykit, koks sveiko proto ir sveiko kūno žmogus gali praleisti tokią atrakciją… Ir visai nesvarbu, kad mus atvykusius į atrakcijos vidurį pasveikino garsus Sauliaus bosu išrėktas pasveikinimas iš valties, plaukusios upės viduriu “Privet lunatikam” (vertimas milenialsams “Sveiki teletabiai”). Vis tiek tai nesugriovė mano įsitikinimo, kad tokį stebuklą gali pražiopsoti tik tikras beprotis, o visi sveiki žmonės įsimeta savo keturmečius be kepurių ir pirštinių rūkanotą ir šalnotą lapkričio rytą, ir puola žiopsoti į avis priekaboje ar valtyje…
Bet tai buvo tikras mažas stebuklas, kurį prisiminsiu visą likusį gyvenimą. Rūkanos virš salos ir jose esančių žmonių, raudona Sauliaus striukė, mėlyna kaukė ant kažkurio vyro veido, dūmai iš cigarečių ir įkypi rudeninės saulės spinduliai… Šerkšnas ant žolės ir po kojomis čiurlenantis upeliūkštis. Dėžės, iš kurių už pakarpos traukiamos su viskuo jau susitaikiusios avys. Marcelės nepaliaujamas čiauškėjimas ir šalia dirbančių traktorių bei ekskavatorių burzgimas… Romus juodos avies žvilgsnis iš priekabos, primenantis rytiečių moterį be veido… Galų gale santūrus paleistų aptvare avių džiaugsmas ir karšta arbata su lašiniais miško troboje…
Galbūt tikrai neišnyko iš mūsų gyvenimo stebuklai? Gal jie tikri ir dideli, tik mes juos vis lyginame su kitų gyvenimais ir neturime kada pastebėti? Arba tiesiog neturime laiko juose sudalyvauti, nes esame paskendę visiškai nieko nereiškiančios informacijos sraute?… Tas avies žvilgsnis iš priekabos buvo toks iškalbingas…
Leave a Reply