Stiklainiai…

Atidaro vyras šaldytuvo duris ir pradeda juoktis… Na, galvoju, ir ką jis ten rado, kad juokiasi, o ne keikiasi užuodęs kokį smirdų sūrį ar seniai pamirštą ir į pakampę nugrūstą supuvusią morką, ar dar kažką panašaus… O jis ir sako: “Žinai, kitų šaldytuvuose būna pakeliai, o mūsiškiame – vien tik stiklainiai. Šaldytuve nėra maisto, tik stiklainiai”. Nueinu pati patikrinti – nagi tikrai, vien lašiniai suvynioti į popierinį maišelį ir pirktinis liliputo sūris ne stiklainyje. Nors yra ir stiklaininis sūris, kurį darau iš kefyro su kadagių uogomis arba surutulioju rutuliukus ilgesniam laikymui. Ir lašiniai būna stiklainyje, kai sumalu ir sumaišau su česnaku ir čiliais. Niekad nepastebėjau, kad valgome beveik viską iš stiklainių.

Kažkada kažkas per rauginimo pamoką numykė: “Kaip norėčiau pamatyti jūsų šaldytuvą”. Tada gūžtelėjau pečiais ir pasakiau, kad ten nieko nėra, tik tai ką valgo žmonės turintys vaikų. Bet kai pradėjau vardinti ir prisiminti, ką aš ten turiu, truputį pasimečiau pati… Na gerai, visada yra kasdieninis trilitris pieno iš kaimynės, iš vakarykščio pieno suraugintas kefyro stiklainis sumaišytas su kmynais ir česnakais, jogurto stiklainis, kaimynės varškės sūris, lašiniai, Marcelės pelėsinė dešra, vyro pirktinis majonezas ir paprastas parduotuvinis fermentinis sūris. Dar visada yra stiklainis su marinuota silke ir stiklainis su kaimynės sviestu. Daug stiklainių su raugintomis daržovėmis – kelių rūšių kopūstai, agurkai, pomidorai, moliūgai. Marinuotos daržovės. Rauginti grybai – kazlėkai, virti ir nevirti grūzdai, 2 rūšių marinuoti grybai. Sūdytos rūgštynės ir sūdyti agurkai. Dar daug įvariai nuvalgytų uogienių, sirupų, aštrių raugintų ir neraugintų padažų, raugintų garstyčių ir neraugintų krienų stiklainiai.O tada pradėjau stumdyti savo stiklainius ir ieškoti įdomybių. Mano šaldytuvas didelis, beveik pramoninis, pirktas dar už pirmos knygos honorarą, ten daug ko galima rasti… Ir radau… Radau sugedusius baravykus svieste, kurie turėjo ilgai stovėti užvakuoti, bet neišstovėjo, vištos sulesė… Radau sūdytus žąsų kiaušinių trynius su užaugusiais nuostabiais druskos kristalais. Radau brandintą sviestą, kuris ir toliau bręsta stiklainiuose, ir taip jau pusę metų – niekad neišmetu maisto, kuris brandinasi, o ne pelija… Dar radau džiovintus ožiukų skrandžius fermentiniams sūriams gaminti – sako, kuo ilgiau stovi, tuo geresnis fermentas būna… Džiovintus kefyro sūrio rutuliukus graužimui ir gaminimui. Užsūdytą stirnos koją vytinimui ir bliūdą sūdomos elnio mėsos dešroms. Žąsies konfitą, elnio konfitą (taukuose užkonservuotą mėsą), aišku, stiklainuose. Stiklainį su kažkokiu sultiniu. Pašteto ir šaltienos stiklainiukus. Ir didelį stiklainį su spanguolėmis. Dar 2 duonos raugus – stiklainiuose. Pradėtą ir nebaigtą dovanotą midaus buteliuką.

Į patį viršutinės lentynos kampą taip ir nenulindau, su mano ūgiu tam reikia taburetės, o su svoriu – tos trikojės ant kurių sėdi vaikai, netinka. Susirinkau pradėtus uogienės stiklainius iš žemiau, ypač tuos kur likęs tik 1 šaukštas uogienės (o dažnai ir pats šaukštas, ir netgi žinau, kuris iš trijų jį palieka), atsidusau ir nuėjau kepti uogienių likučių pyrago su ruginiais miltais ir nugriebta nuo pieno, bet taip ir nespėta sunaudoti ar surauginti, pradėjusia karsti grietinėle… Mhmmm, tai štai kodėl aš taip rėkiu ant namiškių radusi šiukšliadėžėje išmestą stiklainį…