2020…

O man šie metai buvo geri. Taškas. Nepaisant ligų, įtampos, nelauktų naujovių, nutrūkusių darbų ir kitokių nesąmonių. Aš esu ta optimistė, kuri net ir blogiausiuose dalykuose įžvelgia privalumus ir labiausiai vertina ne daiktus, o įgytas žinias. Štai todėl šie metai man buvo labai geri.

Na va, pavyzdžiui – visada norėjau išbandyti homeschooling’ą, bet man to neleido įstatymai. Ir štai, prašom – visi metai su vaikais. Ką sužinojau? Kad vaikams, kitaip nei man, reikia bendravimo su bendraamžiais, nes jie gyvena kitame pasaulyje, nei aš. Ir dar – jie iš viso ne aš. Tai yra nauji žmonės su savo poreikiais. Rezultatai? Supratau, kad ir naujiems žmonėms reikia išmokti iš pradžių prisitaikyti prie realybės, t.y. mūsų, ir tik išmokus paklusti gali pradėti kurti savo pasaulį. Lygiai taip, kaip buvo mums. Ir mūsų tėvams.

Dar vienas dalykas, kurio išmokau šiemet – tai niekada nepasitikėti savo išankstiniais nusistatymais apie dalykus, kurių neišbandei. Visada sau sakydavau – galiu gyventi kaip tik norit, tik prašau palikti man kasdieninį dušą ir tualetą viduje… Persikrausčiau į kaimą, pagyvenau beveik metus su lauko tualetu ir pirtimi. Ir ką? Dabar, priartėjus statyboms prie sanmazgų, sakau: gal dar pagyvenkime taip dar metus. Kodėl? Nes niekada nebuvau taip arti dangaus ir žvaigždžių kaip šiemet. Na, kas iš jūsų kiekvieną vėlų vakarą ir naktį pažvelgiate į dangų savo akimis? Ne pro langą, ne per ekraną, o plika akimi? Ir kas be lauko tualeto gali pajusti oro pokyčius savo oda kelis kartus per dieną? Na, ne tik užpakaliu, kaip kad atrodo iš paskutiniojo sakinio… Pajusti visu savimi, nes juk į lauką net viduržiemyje išleki be palto, be pirštinių, tiesiog su megztiniu, o kartais ir visai be nieko. Toks, atrodytų, savęs ir vaikų nesaugojimas, yra nuostabus prisilietimas prie realybės. Kartais šokiruojantis, kartais raminantis, tačiau būtinas – tam, kad tikrai žinotumei kur gyveni… O po metų pirties 2 kartus per savaitę mano sausa oda taip pasikeitė, kad apie kasdieninį dušą net pagalvoti baisu… šiaip jau seniai žinojau, kad kasdieninis dušas yra kenksmingas dalykas, bet būna dalykų, kurių negali nustoti daryti… Ir kažkada kažkiek save privertus pagyventi be tokių įprastų patogumų, daiktų, įpročių, be kurių neįsivaizdavai savo gyvenimo, staiga suvoki, kad tai visai nebaisu, o gal net ir smagu… Ir tada gali keliauti toliau ar giliau

Ir dar vienas, itin svarbus dabartiniu momentu, dalykas. Tai būtinybė susivokti, kokioje arba kurioje realybėje mes gyvename. Žinau, kad šiemet labai baisu nesekti žinių. Tačiau dar baisiau yra jose paskęsti… Taip buvo ir man – paskendau kasdieniniuose skaičiuose, susirgusiųjų ir visiškų nesąmonių kiekyje. Teko imtis gydymo – 2 savaitės labai griežtos informacinės dietos, kelios savaitės švelnesnių priemonių ir smegenys išsivalė. Griežta informacinė dieta neleido jungti jokių žinių (JOKIŲ – nei tv, nors tokio daikto mes neturime, nei radijo, nei internetinių žinių, nei fb srauto), jokio skrolinimo soctinkliuose. Ir žinot, ką aš supratau? Kad gyvenu pasaulyje, kur saulė pateka ir nusileidžia, kur lyja nepriklausomai nuo orų prognozės, laikas eina savaime ir jo yra sočiai norint kažką padaryti realiai, o ne parodyti kitiems ką tu gali padaryti. Kad sergančiam artimąjam reikia arbatos, o ne žinių suvestinės, todėl naudingiau rinkti vaistažoles, o ne žinias. Kad aš gyvenu realiame pasaulyje, tačiau nuo jo slepiuosi už visos tos nebūtinos informacijos užuolaidos. Ją atitraukus viskas supaprastėja, net kovido laikais. Nebūtina žinoti visos statistikos, kai nori tiesiog apsaugoti šeimą nuo virusų – užtenka būti gryname ore, nelįsti kur daug žmonių, normaliai maitintis ir nesinervinti. Tą dar Karlsonas kuris gyvena ant stogo patarinėjo, nereikia nei PSO rekomendacijų. O jeigu kažkas kažkur žlugs – kažkas kažkur suklestės, tai įprastas gamtos dėsnis.

Ir kai pradedi savo pačios užpakaliu pajusti karštį ir šaltį, skaičiuoti kiek sveikatos ir pinigų suėda visą gyvenimą atrodę būtini bet visai nebūtini dalykai, suprasti, kad vaikai irgi žmonės, kurie turi prisitaikyti prie gyvenimo ir atsijungi nuo informacijos, bubinančios smegenis, srauto, tada atsiduri savo pačios realybėje. Ten, kur nieko nereikia daryti dėl akių, lenktyniaujant su savo paties galimybių ribomis ir springstant lenktynių rezultatais. Ten, kur gali plaukti pasroviui, surinkdamas tik tai ko tau pačiam reikia. Ten, kur tikrai pradedi susivokti ko reikia būtent tau… Ir šis suvokimas buvo pati geriausia šių metų dovana.

3 comments