Kelionės po kasdienybę…

Senstu… Žiūrėjau dokumentinį filmą apie kalnus. Gražu, nors ir svetima. Rodė įvairius žmones, ir ten gyvenančius, ir tik užsukančius. Užsukantys lipa ant kalno, kad nušoktų su parašiutais, nuvažiuotų nuo jų su slidėmis ar bėga maratonus. Gyvenantys renka žoles, kad nusipintų tiltus ir galėtų patekti pas giminiečius, renka mineralus, juos spalvina ir barsto mandalas arba gyvena urvuose ir meldžiasi. Matyti žmonės manęs nenustebino, save nustebinau aš pati. Visiškai supratau bobules, renkančias smilgas Anduose, kad jas supynus būtų nutiestas senovinis tiltas per bedugnę. Nors važinėja autobusai, vairuojami nepakartojamo Glorioso… Ir mandalas suprantu, nors tik jas išbarsčius viskas sunaikinama. Bet va tie ekstremalai šokinėjantys nuo kalno viršūnių… kaip jų buvo gaila… Tokia gyvenimo beprasmybė – sudėti visas gyvenimo viltis ir prasmę į visiškai beprasmišką akimirką. Kelios minutės adrenalino ir tada vėl begalinė gyvenimo bedugnė iki kito šuolio. Laukimas – akimirka – laukimas. Viskas tik praėjusios akimirkos prisiminimas ir naujos akimirkos laukimas. Visiška, absoliuti beprasmybė…

Ir tai ypač jaučiasi matant juos visus sudėtus į vieną vietą. Iš vienos pusės žmonės, savo rankomis renkantys smilgeles, kurias sudėjus gaunamas tiltas. Smilgelės taip renkamos šimtus metų, jos perėjo per daugelio kartų rankas. Viena smilgelė – tai galingos inkų imperijos tęsinys, perėjęs per laiką, tačiau nepasikeitęs nei iš išorės, nei iš vidaus. Ta smilgelė auganti kalnuose yra tiltas per beprasmybės bedugnę, leidžiantis žmogui išlikti žmogumi – gerbiančiu save ką bedarytų, būnančiu tuo, kuo jam lėmė būti ir visiškai susitaikiusiu – o gal net nebandžiusiu protestuoti, su savo realybe. Ir tą realybę matai iš jų žvilgsnio ir kreivadančių laimingų šypsenų. Ir šalia jų – adrenalino fanatai, gyvenantys akimirka. Žiūrint iš šono neįsivaizduoji, nei kas jie, nei iš kur, nei ko, nei ką daro kasdien, nei iš ko gyvena. Viskas nesvarbu, svarbi viena akimirka, kai šoka nuo olos, o skrydis jau perėjimas iš ekstazės į nevertinamą kasdienybę, kai lauki naujos akimirkos… Aišku, turbūt filmo kūrėjai net nabandė viso to pavaizduoti, jie norėjo parodyti visokius žmones, gyvenančius ar ateinančius į kalnus, tačiau man tai paliko labai gilų įspūdį. Netikėtą ir gluminantį…

Kažkada ir aš norėjau nuvažiuoti toli toli ir pamatyti kažką gražaus gražaus… Tačiau vis giliau suvokiu, kad toks noras yra lengvas būdas prasklaidyti kasdienybės nuobodulį. Kaip tam akimirkos fanatui: kelionė, tada visi metai darbo kontoroje ir naujos kelionės laukimas. Ir viskas tada nueina gyvenimo paviršiumi – ir darbas, ir kelionė, ir pats gyvenimas. Pastaruosius 10 metų mano kelionės vyksta namuose ir aplink juos. Aš irgi renku smilgeles ir bandau iš jų statyti tiltus. Tiltus pas tuos nuostabius padarus, kurių net nematome arba jie yra tokie maži, kad net nekreipiame į juos dėmesio. Į pasaulius, kurių plotas kaip mano 38 dydžio pėda arba tuos, kuriuos galiua apeiti tomis savo pėdomis. O ten sutelpa milijonai padarų, kilometrai kelių, kalnai ir bedugnės, vandenynai ir dykumos. Kasdien tas plotas keičiasi, kasdien reikia patikrinti kas įvyko, kasdien pamatai kažką naujo. Nebereikia laukti. Nereikia tikėtis kažko Toookio. Nereikia nusivilti. Ir taip kasdien keliaudamas žmogus nukeliauja daug didesnes keliones nei išvykdamas toli toli visai savaitei, suranda daug svarbesnių dalykų įprastame kasdieniniame gyvenime, ir negyvena vien laukimu…