Na ir tegul…
Dabar ką tik, rašydama žodį “tegul” susimėčiau – “tegu” ar “tegul”. Parašiusi su “l” net pašokau – taigi jis reiškia “tegu guli”. Ir viskas tapo dar aiškiau.
Gyvendama kaime mokausi į gyvenimą žiūrėti iš šio posakio taško. Ir man kuo puikiausiai sekasi. Štai dabar pats žieminio šalčio įkarštis. Lekiu į tuliką tiesiai iš lovos su chalatu ir vyro kroksais, virš galvos blizgą rytą pranašaujančios žvaigždės, pagalvoju “ar nenušalsiu šiknos? Na ir tegul, svarbu kad ant manęs, šalia manęs ir po manimi niekas neš…ka”. Arba bernai vis išbėga į lauką palesinti vištų su šortais ir kroksais ant basų kojų – na ir tegul sušąla, žinos kitą kartą. Bet kažkaip taip ir nesužinojo per tuos kelioliką savo gyvenimo metų, tebelaksto pliki. Va ir dabar vienas striptizo erelis, iš lovos pašokęs, išlėkė su botais nuogas į lauką… Na ir tegul. Arba tos pačios vištos apie kurias visi su baime klausinėja – gal joms šildytuvus statyti. Maniškės, vos pravėrus duris palesinti, išlekia visos pulku į lauką ir vaikšto per sniegą ištisomis dienomis. Na ir tegul, negi aš dar lakstysiu paskui vištas, kai net su vaikais nesusitariu, kad apsirengtų… Sušals višta – na ir tegul, sultinį aš irgi mėgstu. Maisto prigaminau visai dienai, bet užkūrus duonkepę krosnį ir iškepus kelių rūšių duoną ir bulką su razinomis lieka daugybė neišnaudotos šilumos. Na ir tegul, iškepsim kugelį ir bus rytdienos pietūs. Va, dar neišgyvenau iki to, kad “na ir tegul ta šiluma be reikalo pro kaminą išeina”, bet gal dar ir iki to atkeliausiu.
Gyvenimas gamtoje tiesiog priverčia vis dažniau taip galvoti. Šalta – na ir tegul. Karšta – irgi na ir tegul. Nušalo obelys – na ir tegul. Lyja – irgi tegul. Todėl, kad nėra kito pasirinkimo, kaip prisitaikymas prie esančių sąlygų ir sugebėjimas išgyventi bet kokiomis aplinkybėmis. Kaip žvėriukui ar gėlei… Nežinau kaip kitiems, bet man tas “na ir tegul” suteikia daug daugiau galimybių gyvenime, nei požiūris, kad reikia laikytis dantimis įsikibus kaulo ir kovoti dėl jo iki paskutiniųjų… “Na ir tegul” suteikia daug daugiau lankstumo ir elegantiškumo gyvenimui. Ir sukuria daug netikėtumų. Višta dar nė viena nesušalo, sultiniui teko traukti pernykštę iš šaldiklio. Bet užtai turiu kalną šaldytų kiaušinių su kreminiais tryniais. Ar bandėte kada nors pamaigyti sušaldyto ir atšilusio kiaušinio trynį? Jis yra kaip plastelinas, gali maigyti pirštais. Ir štai puiki proga išbandyti krem briule receptą su pakietintais tryniais. Jeigu džipas užsives ir galėsiu nusipirkti pieno. O jeigu ne? Na ir tegul, iškepsiu didelį didelį pyragą su tuo, ką turiu.
Tegu tas gyvenimas teka kaip upė arba guli kaip tik jam reikia, aš vis tiek prie jo prisiglausiu, prisitaikysiu ir pasipešiosiu šio bei to ten kur man reikia, tyliai murmėdama “na ir tegul”…
ačiū! skaniai susiskaitė 🙂 linkėjimai iš kito užsnigto kaimo!