4 dienos senovėje…
Vakar grįžau į civilizaciją. Atsibudau ryte, paspaudžiau mygtuką ir įsijungiau šviesą, Lygiai taip pat lengvai įsijungiau elektrinį virdulį ir kavamalę, kompiuterį, pasižiūrėjau orų prognozes ir nuvažiavau į parduotuvę. Nelabai patiko…
O prieš vakar buvo beveik visa savaitė senovės. Romantiškos iki apsi… pamėlynavimo. Nuo pirmadienio nebeliko nei elektros, nei pravažiuojamų kelių. Jokio interneto, jokių telefonų, jokio vandens – vienu žodžiu ramybė… Tik čia kur esi, tik su tais, kuriuos gali apkabinti, tik tai kas šiuo metu svarbu. Tai buvo laikas, skirtas savęs patikrinimui.
O viskas prasidėjo pirmadienį, prieš suplanuotą pūgą. Spėjau beveik viską pasiruošti – išskalbti visus skalbinius, išplauti indus, išsiurbti kambarius, nupirkti maišą morkų triušiams, sviesto, grietinės bei sūrio vaikams. Nes jau žinau mūsų elektros liniją einančią per miškus… Ir viskas kaip suplanuota – nesulaukus vidurnakčio elektra dingo. Nėra elektros – nėra vandens maistui, nes šulinys išdžiuvęs, nėra interneto, nes telefonai mūsų vis dar senoviniai, o vaikams išmaniakuose internetas pats minimaliausias. Iš pradžių net per daug dėmesio nekreipiau, visada laidus sujungdavo per porą valandų, bet lauke vis snigo, snigo ir snigo… Elektra atsirado – spėjau pripilti vandens ir pakrauti savo telefoną. Kol aš džiaugiausi valanda su elektra, vyras didvyriškai bandė atsikovoti išvažiavimą iš namų. Su dideliu džipu… Pasidavė po poros valandų, kaip ir mano elektra. Į namus atėjo ramybė… Kuri tęsėsi iki šeštadienio ryto…
Visa savaitė buvo labai paprasta. Ryte atsikeliu, įsižiebiu žvakę, užkuriu krosnelę ir laukdama kol išvirs kava romantiškai prie žvakės skaitau knygą. Kava išverda kartais per valandą, kartais per pusvalandį – bet kur gi man skubėti? Knygos daugiau per tokį patį laiką juk neperskaitysiu, o kažką kitą veikti nėra kaip. Ramu… Sukyla šeimyna, pagaminu pusryčius, vaikai pašeria gyvulius, o aš pašeriu vaikus. Vyras paskambina elektros tinklams ir kelių direkcijai, išgirsta, kad viskas turėtų būti jau rytoj. Užkaičiu vandenį indams plauti, sėdžiu mezgu, vyras konstruoja rūkyklą, vaikai iš sniego lipdo namus. Lauke sninga – ramu… Išverda vienos lėkštės pietūs – kad sutaupyti vandens ir indų. Visi pavalgo ir vėl užsiima reikalais, kuriems reikia šviesos. Ateina vakaras, sutemsta, vėl įžiebiama žvakė, visi susirenka prie vieno stalo – kas su mezginiu, kas su midumi, kas su piešiniais ar šachmatais. Pavargę nuo malonaus šeimyninio bendravimo visi kuo greičiau sulenda į lovas – kartais net 8 valandos vakaro nesulaukę, ir ramu. Vėl ateina rytas, vėl žvakė, knyga, pusryčiai, skambutis elektrikams ir kelininkams, šviesos darbai, žvakė ir šachmatai, lova ir ramybė… o ką daugiau veikti? Maždaug ketvirtadienį visi pametėme dienų skaičių ir ilgai dėliojome kelintadienis šiandien gali būti…
Ir man patiko taip gyventi… labiausiai užkliuvo 3 dalykai. Pirmas – tai vaikų, likusių be kompiuterių bei telefonų amžinas poreikis bendrauti su manimi (vyras nuo jų pabėgdavo konstruoti į malkinę). Žinoma, aš juos myliu ir man smagu su jais kalbėtis, bet beveik savaitė tų bernų paaugliškų bajerių skaldymo, kikenimo besikeičiančiais balsais ir tarpusavio niautynių jau vis tik per daug… Antras – tai pastovus laukimas, kol įjungs elektrą. Gyvenimas be elektros neerzino, valanda laukiant kavos irgi, vandens šildymas indams plauti – viskas tvarkoje. Bet jau tas laukimas… Po jo dar labiau pagailo žmonių, laukiančių, kol pasibaigs pandemija ir tik tada planuojančių gyventi…
Trečias – tai suvokimas, kiek nepatikimos yra šiuolaikinės technologijos ekstremaliomis sąlygomis. Štai kad ir šaldikliai su atsargomis. Gerai, kad lauke šalta, o maniškiai stovi beveik lauko temperatūroje. Jei taip vasarą, tektų išmesti visų metų atsargas. Mano eksperimentai su senoviškai sūdyta, taukuose konservuota ir vytinta mėsa atlaikytų ilgesnę pertrauką. Ir tas mūsų pasikliovimas telefonais vietoje to, kad būti visada pasiruošus pasirūpinti savimi ir artimaisiais…
O visi artimieji vis pergyveno, kad mums kažko gali pritrūkti… Kaip tik, ši savaitė leido išnaudoti savo sukauptas atsargas. Mėsos turiu pilnus šaldiklius, raugintų, marinuotų, sūdytų, džiovintų daržovių, grybų, sirupų ir uogienių pilnos lentynos, kruopas ir miltus perku 25 kg maišais iš Zelbūkio. Vyras surado midaus atsargas, o aš, kaip voveraitė viduržiemyje, suslėptus saldainius ir šokolado likučius… Realiai dar kelis mėnesius galėtume pragyventi neišvažiuodami iš namų. Maždaug trečią dieną pagalvojau, kad reikia išnešti greitai gendančius produktus iš šaldytuvo. Atsinešiau didelį katilą ir peržiūrėjau savo stiklainių armiją šaldytuve… Visi gali gyventi ir kambario temperatūroje… tai ką dabar dėti į tą kubilą? Juk nenešiosiu jo tuščio pirmyn atgal, kaip koks durnius su durelėmis… Įdėjau sviestą, grietinę, nepraimtą majonezo indelį ir sūdytų lašinių bryzelį ir nunešiau vyrui į malkinę, kad saugotų nuo kačių… taip jie ir prastovėjo, kol atsirado elektra…
Po 5 dienų pagaliau atgavome kelius, elektrą, vandenį. Tada, aišku, iš karto nuvažiavome į parduotuvę. Nusipirkome morkų maišą, sviesto, grietinės ir dar daugiau žvakių… Nes pasirodo, kad tikrai visko ko tik mums reikia turime namie…
Bet va ta ramybė tai dingo…
buvo lengva viską įsivaizduoti skaitant, nes mes patys turėjome tokią parą be elektros. Tai viską gadino ta pati mintis – laukimas… kažkokia priklausomybė nuo elektros, ar kas čia. Norėčiau ir šitoj vietoj turėti autonomijos, kad nors koks vėjo malūnas būtų, elektrai generuoti, nes jau ko ko, o vėjo turim, ir už dyką…