Tik čia ir tik dabar…

Ech, tasai nerūpestingas gyvenimas, kai rūpiniesi tik savo poreikiais… Trūksta malkų? Eini ir atsineši iš miško. Vištos nededa kiaušinių? Na ir nevalgai jų – juk niekas dar nenumirė savaitę pragyvenęs be kiaušinių ir blynų. Namie šalta? Apsirengi megztinį ir susivynioji į pleduką arba susigalvoji tokį darbą, kurį atlikus būna karšta. Nėra šviesos? Eini miegoti 7 valandą vakaro. Juk tada ryte atsikelsi anksčiau ir padarysi tai, ką turėjai padaryti vakare. Nėra geriamo vandens – užtai pilnas laukas sniego, o aplink sukiojasi vienuolikmetis, neturintis ką veikti. Nėra kuo apsirengti? Rengiesi tuo, ką turi. Perskaitei atsisiųstas knygas? Kartojiesi “Karą ir taiką”. Papjovė kiaunė antis? Vyras pastato rūkyklą mėsai rūkyti. Vaikai nuo nuotolinio mokymo lipa ant galvos ir sienomis – išvarai valyti vištinyko ir kasti takų. Niekas nesako, ką turi daryti, nenurodinėja kada ką dirbti, nereikalauja ataskaitų… Viskas tik į gerą…

Na gerai, ir man ne viskas taip jau paprasta, kaip kad surašiau. Aš irgi mėgstu sau sukti galvą – o kas jeigu, o kas tada?… Bet vis dažniau ir dažniau sau primenu – Ieva, tu esi tik čia ir tik dabar, o tas “jeigu” ateina visai iš kitos pusės nei lauki ir tikiesi. Ir kai tas “jeigu” ateis, nebus kada sėdėti, reikės suktis. Nes tada tu būsi tik ten ir tik tada.

Ir net dabartiniu nenuspėjamu metu, man pasidaro daug ramiau. Pasidarau mėtų arbatos ir ramiai susivynioju į pleduką su “Karu ir taika”, kol ant jos neužsirioglina Marcelė. Tada atsikeliu ir einu valyti mėtų arbatos balos. Užtai visi namai dar labiau užkvimpa mėtomis ir vasara…