Rauginti kazlėkai su čili dribsniais ir garstyčių grūdeliais

(Iš atsargų spintelės)

Ar žinot, kokie patys mėgstamiausi mano grybai? Mėgstamiausi – tai ir rinkimo, ir valgymo prasme. Ne, tai ne baravykai, ne rudmėsės ir ne voveraitės. Ir net ne bobausiai, nors tai rašydama ir susimąsčiau, o gal?… Iš tiesų baisiai mėgstu tiesiog… kazlėkus. Tuos slidžius kaip šliužai, juodinančius pirštus kai renki ar perrinkinėji, kirmėlėtus iki pasiutimo ir reikalaujančius landžiojimo po pačius tankiausius pušynus. Bet kartu tai yra taip žavu – landžioti po medžiais ir iš po nukritusių sausų spyglių rinkti mažučius, kietus, slidžius grybukus… Ir jie tokie skanūs troškinti ant laužo su bulbėmis ir grietine. Tuose mažuose kazlėkuose skonio dar daugiau nei pačiame baravykiškiausiame baravyke.

Kazlėkus dar labiau pamėgau nuo tada, kai pagaliau išdrįsau neklausyti tėvų (tai atsitiko maždaug sulaukus 38 metų…), ir nustojau stengtis nulupti tą slidžią plėvelę nuo pačių mažųjų. Nuo tada grybavimas tapo dar malonesnis, nes pilnėjantis krepšys jau neberodė videovaizdų, kaip aš iki išnaktų sėdžiu virtuvėje ir per mikroskopą žiūrėdama bandau nulupti visus mažojo pirštelio nago dydžio grybukus… Dabar ramu – surenki, nuskalauji, išverdi, užraugi. Tos odelės nė kiek netrukdo valgyti, gal grybai ir būna slidesni, bet aš nieko prieš, lengviau nuslysta gerkle. Kazlėkus kažkodėl visada raugiu tik virtus, kodėl – neklauskit, žalių net nebandžiau, čia kažkokie neperžengiami vidiniai įsitikinimai, kaip kad mano tėvų nusistatymas nulupti visus, net mažiausius kazlėkus. Taigi, iš pradžių nugnaibome kazlėkus, nes tų mažučių net neišeina nupjauti, bet jie skaniausi. Grįžę perrenkame, nuplėšiame prilipusius spyglius, nuskalaujame po šaltu vandeniu ir sumetame į verdantį. Paverdame 5 minutes ar kiek ilgiau, tai nėra labai svarbu, kai pamatysite, kad vanduo jau verda ir grybai susitraukė, virti užteks. Nukošiame, galima dar nuskalauti po tekančiu šaltu vandeniu kad būtų mažiau gleivių . Grybus pasveriame, ir “atsimatuojame” reikiamą kiekį druskos, o jos reikia maždaug 30 – 35 gr 1 kg virtų grybų. Jei bandysite raugti nevirtus, tada druskos kiekį padauginkite iki 40 – 45 gr 1 kg šviežių grybų. Mat šie padarai sudaryti daugiausiai iš vandens, ir rauginys labai atsiskiedžia. Virtus atvėsusius grybus sumaišykite su druska, čili dribsniais, garstyčių grūdeliais, keliomis česnako skiltelėmis (juk suprantate, kad visko reikia imti pagal savo skonį, gramai čia nepadės). Mišinį sudedame į rauginimui tinkamą indą – plačiagurklį stiklainį, emaliuotą puodą, molinį dubenį, ant viršaus dar uždedame krapų žiedynų, juodųjų serbentų, vyšnių lapų, užklojame krienų lapais ir paslegiame, kad neiškiltų anei vienas grybas. Rauginį laikome kambario temperatūroje, bet pačioje vėsiausioje vietoje nuo 3 dienų iki savaitės – grybai šilumos nemėgsta. Kartais paragaukite, kai jau šiek tiek jausis rūgštumas, dėkite rauginį į šaldytuvą ar šaltą rūsį, tegul ten baigia raugintis. Šaldytuve ar rūsyje tokie grybai puikiai laikosi ilgą laiką – dabar jau kovo pabaiga, o aš vis dar valgau kazlėkus, rinktus rugpjūčio mėnesį. Prieš valgant galite šiek tiek praskalauti po šaltu vandeniu, kad būtų ne tokie slidūs.