Apie šeimyninius ginčus ir pasaulį

Vakar su vyru susiginčijome. Ginčijamės mes, kaip ir visos padorios, vienas kitą mylinčios poros, pakankamai dažnai. Tik tie ginčių objektai dažniausiai būna netradiciniai, nors užsibaigia tradiciškai – kartais ašaromis, kartais tylėjimais, kartais rankos numojimu. Štai prieš savaitę pirtyje susiginčijome dėl Tolstojaus ir autoriaus asmenybės įtakos kūriniams… O vakar taip susibarėme, kad net miegoti negalėjau. Ir gerai, nes pamačiau, kaip aš matau daiktus, gyvūnus ar reiškinius šiame pasaulyje. Viskas prasidėjo nuo to, kad susibarėme, kas yra “sunaikinimas”, perėjome prie to, kas yra atskiras individas ir paskui taip nuvingiavome, kad aš atsisakiau toliau kalbėtis…

Ir tada man pradėjo aiškėti visa mano pasaulio suvokimo katastrofa ir jos mastai… Pasirodo, esu tokia nesuaugusi ir primityvi, kad pasaulyje nematau atskirų daiktų, matau tik jų galimybes. Štai vyras sako: bėgiojo sau kiaulė, kriuksėjo, atėjo žmogus, nudūrė kiaulę ir jos nebeliko – nebekriuksi ir nebėgioja. O aš jam sakau: kaip neliko kiaulės, jei jos pilnas šaldytuvas, šaldiklis, rūkykla, pastogė ir skrandis. Aš suvalgiau tą kiaulę, vadinasi ji gyva manyje, net pakriuksėti galiu jei reikia. Ne, sako jis, ji nekriuksi, papjauta ir jos nebeliko kaip atskiro individo. O mano mintyse niekada negali egzistuoti atskiras individas – visi gali gyventi tik būdami vienas kito dalimi. Juk ir žmogus negali gyventi kaip atskiras individas – jo organizmą sudaro begalė mažų individų, kurie negali gyventi be didelio, o didelis miršta, kai jį apleidžia mažieji individai. Ir viskas toje mano vargšėje galvelėje taip persipynę nenutraukomais saitais, kad dažniausiai bendraudama su žmonėmis ir besiginčydama su vyru jaučiuosi kaip prilipusi voratinklyje…

Nuo pat ankstyvos vaikystės mano pasaulis buvo šiek tiek keistas. Bet keisčiausia, kad jis ir išliko toks kaip vaikystėje. Tą labai ryškiai pradėjau pastebėti, sulaukusi 40 metų, ir vis dar ryškėja. Esu labai primityviai mąstanti asmenybė, kuriai reikėtų gyventi tik tarp primityvių genčių, tarp vaikų arba protinę negalią turinčių žmonių. Nes aš juos suprantu, o įprasto pasaulio vargiai beįkandu. Pasirodo, aš gyvenu ne daiktų pasaulyje, o reiškinių pasaulyje. Štai rankų darbo megztinis man yra pieva, kurioje ganėsi avytė, iš kurios vilnų buvo suverpti siūlai. Tas megztinis yra ir žmogus auginęs avytę, verpęs siūlus, mezgęs… Megztinis yra ir megztinis man, šildantis mane, tačiau kartu jis visada turi galimybe pavirsti megztiniu sūnui, kai aš jį išskalbsiu per karštame vandenyje. Dar jis yra maistas kandžių vaikams, paklotėlis šuniui, antkodėlė dukros lėlei ir puiki puodkelė. O dar jis kažkada bus sukompostuotas ir virs trąša, kuri patręš mano daržoves ir aš jį suvalgysiu. Paprastas emaliuotas puodas iš gamyklos nėra toks svarbus, nes neturi pradinės reikšmės. Tačiau jis yra galimybės. Puodas – tai daikats, kuriame verdama sriuba, kartais jis yra rauginimo indas, kartais talpa, kur laikomas vanduo kai nutrūksta elektra. Taip pat puodas gali pavirsti šalmu kai virtuvėje prasideda karas. Kai jam ateis paskutinioji ir atsiras skylė, puodas pavirs į vazoną, o dar vėliau galės sau išėjęs į pensiją rūdyti kokiame kamputyje arba paklius į metalo supirkėjų rankas ir vėl kažkuo pavirs bei tęs savo gyvenimą jau kitu pavidalu… Medis, stovintis viduryje sodybos yra sėklutė, iš kurios išdygo, su visa genetine savo tėvų informacija. Tuo pačiu jis yra tas medis, kurį matau dabar – plikomis šakomis, sausa žieve. Ir kartu – jis yra lapai, žiedai, vaisiai, skruzdėlės bei vėdarėliai pasislėpę po žievės atplaišomis, kirminai graužiantys ir besimaitinantys mediena, lapais ar vaisiais. Jis yra ir uogienės stiklainiai mano skladuke, ir šakos rūkyklai, ir malkos. Jis yra šešėlis, kur smagu prigriūti vasarą, bei visa žolių, grybų bei vabzdžių ekosistema pasislėpusi jo šešėlyje bei užuovejoje. Ir visa ta sistema susipynusi po žemėmis, su visais grybų hifais ir mikorizėmis, sujungiančiomis mano sodybą į vieną neiškiriamą darinį į kurį per savo maistą, prisilietimus, rūpesčius įsipinu ir aš pati, ir tas pats plokščias, filosofų prisiskaitęs mano vyras…

Visą gyvenimą kaip gaisro vengiau tuščių žodžių – sąvokų, kurias gali paaiškinti tik kitomis sąvokomis, terminų bei tarptautinių žodžių, nes mano paprastame bei primityviame pasaulio suvokime jiems nėra vietos, aš jų negaliu suprasti. Jie tokie… skurdūs, negalintys akimirksniu pavirsti iš vieno kitu bei grįžti atgal į save kitu keliu. Net nemėgau gryno meno – skulptūros, tapybos. Nes jie yra patys sau savaime. Tačiau visada tirpau nuo keramikos dėl jos galimybių padaryti daugialypį įvairiai panaudojamą ir buityje pritaikomą meno kūrinį. Tekstilė, drožyba, pynimas man visad buvo daug mielesni už tikrąjį taip vertinamą meną… Su gera skulptūra net per galvą niekam neužvoši, dažniausiai per sunki būna. Man tinka nebent mažytės skulptūrytės, kurias taip smagu palytėti, pajausti, kaip jas lipdė kūrėjas ir kartu patogu paslėgti raugiamus kopūstus… Tokios kaip tie totemai, kuriuos su savimi visur tampėsi klajoklių tautelės, neturinčios pastovios gyvenamosios vietos ir pasaulį suvokiančios taip kaip aš – niekada ir niekur nesibaigiančiais reiškiniais…

Štai todėl aš ir esu dėkinga savo vyrui bei mūsų bendram gyvenimui, kur nėra vietos ginčams dėl to, kas išplaus indus ar kas pripėdavo grindis, nes po mūsų vakarinių susirėmimų, po nemiegotos nakties aš pagaliau pagaunu save už uodegos ir pradedu suprasti savo vietą po saule, tarp visų tų nesibaigiančių moteriškų darbų, aplink mane besisukančių stebuklų bei visą pasaulį aprėpiančių ryšių…