Esminis klausimas…

Yra tokia nuostabi moteris, mokslininkė ir rašytoja Robin Wal Kimmerer, kuri visą savo knygą “Braiding sweetgrass” skyrė tam, kad pabandytų atsakyti į klausimą “Ką gero žmogus daro Žemei?” Ar kada bandėte apie tai pagalvoti?

Mes juk įpratę, net nesusimąstydami, vardinti būdus kaip žmogus kenkia Žemei. Teršia vandenį ir orą, purškia raundapą ant laukų, negyvai nualina dirvas ir iškerta medžius ir t.t. ir t.p. Tačiau ar kada bandėte atsakyti į klausimą – kaip mes padedame aplinkai, kurioje gyvename? Niekas net nepagalvoja apie tokį klausimą arba jį apverčia visai kitu kampu: kaip mes galima bent šiek tiek pataisyti tai, ką jau esame sugadinę. Bet jei niekada neiškelsime pagrindinio klausimo – kaip žmogus gyvendamas ir kažką darydamas sau, kartu gali padėti gamtai, tai niekada ir neišbrisime iš kenkėjo vaidmens. Kenkėjo, kuris tik daro blogą ir viskas ką galima padaryti – tik pataisyti jo daromą žalą. Ne, mes privalome galvoti apie tai, kaip savo veikla, skirta savo pačių gyvenimui ir išgyvenimui, galėtume gausinti gamtos turtus.

Apie tai galvoju jau kokį pusmetį… Važinėdama dilgėlėtais Dzūkijos paupiais, prisimenu, kai atvažiavau čia pirmus kartus su vyru ir mačiau kaimo kerdžiaus karvių bandos nuganytas pievas su didingais kadagiais. Dabar kadagiai pradeda nunykti… Štai tos bandos ir yra įrodymas, kaip kažkada kaimai gyveno draugiškai su gamta, ėmė iš jos tai, ką ji galėjo duoti ir atiduodavo tai, ko jai reikėjo. Imdavo sultingą paupių žolę, o atiduodavo naują ekosistemą, kurioje galėjo augti dideli kadagiai, šviesamėgės žolės, tam tikros vabzdžių, o jiems iš paskos ir paukščių, rūšys. Ir taip metai iš metų, dešimtmetis po dešimtmečio, šimtmetis po šimtmečio…

Antrus metus gyvename savo vienkiemyje. Praėję metai buvo be galo sunkūs – kraustynės, statybos, pagalbininkai, daržų vietos paieškos ir visi kiti naujakurių gyvenimo malonumai. Bet net ir būdama labai užsiėmusi ir neturėdama laiko aplinkos tyrinėjimams, aš jau mačiau – kažkodėl čia labai trūksta vabzdžių, paukščių bei žolynų įvarovės. O kartu mačiau, kad sodybą prižiūrėjo su didele meile ir didele pareiga neapleisti. Žolytė visada nušienauta, pievos nušienautos, krūmynai iškarpyti, medžiai nugenėti ir krūmai paleisti vienkamieniais medeliais. Antri metai, kai atsikraustėme mes – betvarkę mėgstantys triukšmadariai su vištomis, avimis ir triušiais. Atrodytų, visi tik bėkite lauk. Tačiau šiemet visą žiemą sukosi paukščių pulkai laukdami šieno su sėklytėmis ar avižų paberiamų gyvuliams. Nešienautose pievose sėklas išbarstė mano numylėtieji kmynai. Iš kelių nupiepusių jonažolių krūmelių kai kur suaugo jų sąžalynai. Kieme ir tvenkinyje gyvena žalčiai, gauromečių ir dilgėlių paunksmėje palei takelį šildosi angis, o darže, po kilimo, uždengusio būsimą lysvę, skiaute gyvena gluodenai. Daugėja kurmių, nes jų niekas nevaiko (na išskyrus mūsų beuodegį ciuciką Yciką…) Kartais randame tritonus ir visur šmirinėja driežiukai. Visur daugybė rūšių drugelių, žiogų ir vabalų. Gal ir metai palankesni vabzdžiams, o kartu ir paukščiams, tačiau įvairesnė aplinka skatina įvairesnės gamtos ekosistemų atsiradimą ir rūšių įvarovę. Vadinasi mes tikrai galime draugiškai ir abipusiai naudingai gyventi. Vadinasi žmogus nėra tik kenkėjas, o gali būti ir pagalbininkas bei kūrėjas net gamtoje. Vadinasi, gal mes dar esame verti gyventi šioje Žemėje…