Apie sūdytas daržoves ir vakariečių tingumą…

Jau seniai mane domina rauginimas, o šiemet tiesiog sužavėjo sūdymas. Kodėl? Nes tai senovinė technika, o jos mane visada domina. Nes atsiranda begalė naujų skonių ir galimybių. Nes galima išsaugoti produktus ir sumažinti suvartojamos jiems pagaminti ir laikyti energijos kiekius. Nes išsaugomas tikrasis produkto skonis, tekstūra ir atsiranda begalė panaudojimo būdų. Raugintos daržovės labai sveika ir skanu, bet pienarūgštės bakterija joms suteikia vienodą rūgštų skonį. O aš mėgstu įvairovę…

Bet labiausiai nustebino žmonių reakcija į sūdymą… gal koks delfis nėra apie tai rašęs, kaip kad apie rauginimus, ir žmonės iš karto piktinasi jiems nepažiniu dalyku… Toks mūsuose kažkada labai įprastas, o kinams bei japonams iki šiol gerai žinomas konservavimo būdas kaip sūdymas, šiuolaikinių vakariečių sąmonėje yra tabu… Kodėl čia taip?…Teko gerokai pasukti galvą, bet po kelių griežtų komentarų pradėjau suvokti. Ne veltui juk 6 metus universitete studijavau kultūros istoriją ir antropologiją, dar liko šiek tiek žinių apie visuomeninius kultūrinius pokyčius. O jie labai gerai matosi virtuvėje. Juk dabar aš irgi studijuoju tą pačią kultūros istoriją, tik kiek artimiau, stebėdama kasdieninius maisto gaminimo įpročius bei pokyčius šioje srityje. O kai pernai labai susidomėjau kinų ir japonų konservavimo ypatumais, tie mūsų pokyčiai labai gerai pasimatė.

Tai va, pasirodo, kad tai, kas įprasta paprastam kaimo kinui, auginančiam savo kopūstus ir garstyčias ar išsilavinusiam japonui su jo daikonais ir umebošiais, vakariečiams jau yra neįkandama. Neįkandama galvoje, ne dantimis. Anie, kurie dar nėra paveikti vakarietiškumo, savo maistą labai gerbia. Niekada nepuola valgyti tiesiai iš rauginimo ar sūdymo puodų. Viskas yra ruošiama, net rauginių niekas nevalgo neparuoštų. Ruošiama nuosekliai, laiptelis po laiptelio, neperžengiant nė vieno – kaip ėjimas su maldomis į tas jų tapybiškas šventyklas su šimtais laiptelių. Sūdiniai paruošiami savo laiku, savo vietoje, būtinai kiekviena daržovė tam tikru, jai išsaugoti tinkamiausiu būdu, tada pagarbiai laikoma tam tikroje vietoje, o atėjus laikui valgyti ištraukiama, vėl ruošiama kad ir kelias dienas tam paskyrus, tada verdama, kepama, troškinama ar maišoma su padažais, dedama į mažus gražius dubenėlius ir tik tada valgoma. Po nedaug, bet daug rūšių. Daug mažų dubenėlių su valgomomis brangenybėmis. Man tas patinka, tai yra mano siekiamybė – valgomos brangenybės, kurias užsiaugini pats, paruoši ir patieki taip, kad jau matytųsi tas maisto brangumas, nebe pinigine, o visa savo esmine verte. Nes maistas, kokybiškas maistas, yra didžiausia vertybė, be jo negalime gyventi. Tai ir reikia mokytis jį vertinti. Po mažai, bet be galo daug…

O va mūsiškiai, tik užsiminus apie tokį dalyką kaip sūdymas, iš karto sukilo ir pradėjo man burnoti – taigi valgysi tik druską… Tai, kas man nė į galvą nešovė – kad būtų galima valgyti neapdorotą sūdinį, visiems iš karto krito į akis. O pasakius, kad kelias dienas pamirkius ta daržovė ar mėsa bus kaip šviežia, visi irgi iš karto puola – ką, dar DVI dienas mirkyti, na jau ačiū, aš tiek laiko neturiu, geriau jau ką nors nuveiksiu. Tarsi daržovėms ar mėsai mirkstant, negalima būtų lygiai taip pat sau ramiai žiūrėti serialo ar skrolinti telefone ir komentuoti mano tekstus, kaip jai nemirkstant… Tačiau mūsų, vakariečių galvoje, jau užvestas tas laikrodukas “nėra laiko” ir mes visada pasiryžę sutrumpinti visus procesus iki minimumo. Nuo kelių dienų pagarbaus maisto ruošimo nutolome iki susmirdusio pakelio iš parduotuvės atidarymo… Taip, ir net tie, kurie patys augina, raugina, marinuoja daržoves užsiminus apie mirkymą dieną ar kiek, pradeda protestuoti… Nesuprantu, na negi mes jau tiek tingime gaminti, kad viską norime tiesiog suėsti tiesiai iš sloiniko? Na negi nėra jokio malonumo ilgai ruošti, laukti, ragauti, stebėti kaip keičiasi skoniai ir tekstūros mirkinant, fermentuojant? Negi į maistą tikrai žiūrime be jokios pagarbos, kad net nepagalvojame, jog reikėtų jį kuo tinkamiau paruošti?

Štai čia ir išlenda vartotojų visuomenės požiūris… Mes jau tokie – reikia visko, visko turi būti po daug ir greitai… Virtuvėje ir mūsų mitybos įpročiuose tas puikiai matyti, ypač kai palygini su kitomis kultūromis. Kur japonai mirko savo umebošius, tada juos pjausto, gamina, maišo su ryžiais ar kitomis daržovėmis, vakarietis tiesiog bando suvalgyti cielas… Japonas, pats auginęs, rinkęs, sūdęs, laukęs kitų reikiamų produktų baigtiniam produktui, savo tas slyvas naudoja taupiai, kaip prieskonį, papildą, paįvairinimą prie pagrindinių kasdieninių produktų, taupo, kad užtektų iki kitų metų. Vakarietis jau žino, kad nueis į prekybcentrį ir gaus dar. Ir dar, ir dar, ir dar. O kažkada ir mes taip darėme – auginome, rauginome, sūdėme, ruošėme ir planavome maistą kelias dienas. Tačiau kaži kodėl mūsuose labai greitai pasimiršo tradicijos, gal tas laikrodukas vis tiksintis, kad “nėra laiko”, kaltas kad tikrai nustojome žiūrėti į maistą pagarbiai ir pradėjome galvoti, kad viską reikia valgyti čia ir dabar, tiesiog taip, tiesiai iš stiklainio ar puodo…