Priešsezoniai

Atsibudau ankstų tamsų rytą, kai pirmą kartą reikėjo įsijungti šviesą, norint surasti kavinuką ir kavamalę… Virtuvė kvepia marinatais ir rauginiais, toks savotiškas saldžiarūgštbezdalis kvapas, reiškiantis, kad prasideda ruduo… Bet kojos vis dar basos, rankos vis dar plikos, kaliošai dar neatkeliavo į namus. Ir nežinai, kaip tai pavadinti – vasaros pabaiga, ar rudens pradžia… Ir tada pagalvoji, vis tik teisios tos tautos, turinčios ne 4, bet 6, 8 ar dar daugiau sezonų. Ir vėl prisiminiau savo mylimąją knygutę apie nelaimingą Petsoną, kur taip ryškiai aprašytas vienas iš 8 sezonų – priešžiemis…

O juk kaime tikrai yra ne tik sezonai, bet ir priešsezoniai. Patys ryškiausi, patys derlingiausi vaizdų ir veiksmų įvairumu, patys džiaugsmingai nerimastingiausi. Kai imi ruoštis užbaigti vieną sezoną ir pradėti kitą. Štai ir dabar, nei ruduo, nei vasara, priešrudenis. Jo ženklai atsiranda, kai iš visų pakampių surenkami visi kašikai, kurie ryte rikiuojasi tušti prie virtuvės durų, o apie pietus išsirikiuoja pripildyti daržovių ir vaisių iš daržų, grybų ir uogų iš miško. Šio sezono virtuvė būna aptaškyta įvairiaspalviais padažais, uogienėmis, grindys apšlakstytos sūrymais ir marinatais. Amžinai karšti stiklainiai atsikiria mamas nuo jų vaikų, o vyresniems tenka tuos stiklainius tampyti pirmyn-atgal įrūsį ir iš jo. Viskas virduliuoja kunkuliuoja, bet oras jau rimsta, pritvinksta drėgmės, keičiasi spalvos, vėl atsiranda saulėtekis ir saulėlydis. Nei ruduo, nei vasara, o kartu ir ruduo, ir vasara. Kvapų ir skonių priešsezonis, užburiantis pilnatve ir suburiantis aplink virtuvę visą šeimą, trunkantis kol visi vėl suranda savo vietą namuose… Tai tinka ir pilniems stiklainiams, ir per vasarą sulaukėjusiems namiškiams, įskaitant šunį.

Priešžiemis yra mistika, totali mistika, kvepianti švediškai depresine Petsono nuotaika. Nei ruduo, nei žiema. Mano mylimiausias metų laikas, kai dar nėra šalčio, bet jau nėra ir šilumos. Drėgmė ir puvimas, lietus ir šlapdriba, samanos ir kerpės – visa ta burtų terpė iš kurios pavasarį gimsta gyvybė. Sezonų fermentacija… Ir dvasių siausmas lauke. O namie kvepia troškiniai ir pyragai, girdisi puslapių šnarėjimas ir virbalų cinksėjimas. Namai dar neatsibodo, o daržų dar nepasiilgsti. Tobulybė… namisėdoms.

Priešpavasaris trunka ilgai, nuo tirstančio sniego kvapo ir tirpstančių nuo vilnos kojų, iki pirmo atsistojimo ant žemės basomis. Pripildytas žalių lysvių ilgesio ir zylių giesmių. Nuo sužaliavusių palangių iki gervių klyksmų, per sėklų pakelių čežėjimą ir žemės įšalo matavimą kastuvu. Nuo paskutinių raugintų agurkų iki pirmų dilgėlių ir ančių kiaušinių. Ir baigiasi bobausiais ir pirmais pasivaikščiojimais palei pavasarinį upelį vyrui gaudant pirmus upėtakius ar kiršlius. Priešpavasaris labai greitai pavirsta prešvasariu. O to tai jau baisiai nemėgstu, kai lysvėse tik lapai ir jokio maisto, kai baigiasi bobausiai ir briedžiukai, o voveraičių dar reikia laukti kelis mėnesius. Kai dingsta saulėtekiai ir saulėlydžiai, visas pasaulis nusispalvina vienodai žalia spalva ir ji stovi prieš akis kaip siena, neleisdama matyti stirnų ir briedžių už medžių. Toks rūgštynių ir uodų metas, kurį man padeda išgyventi tik atsinaujinusios maudynės tvenkinyje ir inkubatoriuje besiritantys viščiukai…

Bet iki jo dar toli, einu mėgautis kašikų ir stiklainių pildymu, kartu nekantriai laukdama pablyškusio priešžiemio…