52 savaitės. Pirmoji rudeniškoji.

Pirma rudens savaitė… Dar niekada nemačiau, kad taip greitai prasidėtų naujas sezonas. Jau mėnesį, o gal ir kiek ilgiau gyvenome rudens priešsezonyje, tokiame nei rudens, nei vasaros laike. Kai ir šilta, iš šalta, spalvos blykšta, bet vis nesikeičia, o dabar viskas apsivertė per vieną dieną. Iš kur žinau, kad atėjo ruduo? Man tai pranešė gervės. Stovint apynyne, su maišais, pilnais paskutinių kvepiančių šių metų apynių spurgų ir klausantis vis dar čirpiančių žiogų, iš toli pasigirdo tas galingas, kiaurai veriantis gervių klyksmas. Praskrido mažas, bandomasis pulkelis, o iš paskos visa virtinė paukščių. Vadinasi prasidėjo ruduo. Sekančios dienos tą tik įrodė. Kitą dieną apniuko, pakilo vėjas, nutilo žiogai. Vėliau atšalo ir prasidėjo merkiantis ir grybus ryjantis, o ne auginantis rudeninis lietus, namie kūrenasi krosnelė, o ant jos verda molinė donabe su karštu viralu… Tai, apie ką aš svajoju karštomis vasaros dienomis bei tvankiomis naktimis, kai net miegoti nebegali. Lietaus barbenimas į skardinį stogą, krosnelė su viralu, stora antklodė, prieblanda ir knygos, virbalai ar vytelės.

Mintyse perkračiau atsargas žiemai, ir pinigų likučius susipirkti trūkstamoms atsargoms. Pinigų likučių nedaug, bet ir atsargų trūkumas nedidelis. Tikrai trūksta 5 maišų bulvių, 2 maišų kopūstų, 1 kiaulės lašiniams ir tonos grūdų vištoms bei antims. Visa kita bus galima papildyti patiems. Rūsyje ir aplink namus surikiuoti kubilai su raugintais bei sūdytais agurkais, pomidorais, arbūzais, moliūgais, grybais. Virtuvėje kabo svogūnų ir česnakų ryšuliukai. Ant lentų stirtos, net šviečiantys pro apniukusį rudeninį langą, išsirikiavo moliūgai. Džiūsta pupelės, o kitos dar laukia savo kelionės iš daržo į namus. Spintelėse pomidorų, slyvučių padažai, cukinijų relišai, įvairiausios uogienės. Šaldytuve dar yra dėžė sūdytų stirnienos kaulų, o šaldiklyje praėjusio medžioklės sezono likučiai. Sandariuose bidonuose iš ūkininkų užsakyti ruginiai ir kvietiniai miltai. Malkos malkinėje ir miške. Džiovinti baravykai ir trimitėliai popieriniuose maišuose. Žolelės dėžutėse. Iš lauko dar reikia susinešti aštrius pipirus, kietus rudeninius grybus, spanguoles bei antis. Tuoj prasidės rudeninės medžioklės ir apsirūpinsime mėsa. Vadinasi, visko turime, gyventi galime.

Įdomu, kaip tas gyvenimas keičiasi, pagalvojau virdama bruknių uogienę su obuoliais ir svarainiais… Kažkada skaitydama receptus mintyse pasižymėdavau vieną ar kitą, ir eidama į parduotuvę nusipirkdavau visus reikiamus produktus. Gyvenimas vienkiemyje išmokė gyventi tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nusipirkti. Va ir vakar vakare, lyjant lietui, dukrai žiūrint filmuką, o sūnums besiginčijant dėl kažko antrame aukšte, jaukiai prisiglaudusi prie tinginiaujančio vyro, varčiau itališkų receptų knygą. Ir tik kiek vėliau suvokiau, kad net nestabteliu prie receptų, kuriuose parodyti produktai, kurių nėra namie, kurie dabar neauga ar juos galima tik įsigyti parduotuvėse. Neskaitau receptų iš jūros gėrybių, tam tikrų mėsos patieklų, reikalaujančių kiekvienam šeimos nariui po kulšelę (o iš kur paimti 5 kulšeles, kai papjauta višta jų teturi 2? Pjauti 3 vištas vieniems pietums? Na jau ne, tegul geriau deda kiaušinius, o papjautą 1 gaidį mes mokame suvalgyti per 5 pietus). Neskaitau egzotiškų produktų reikalaujančių receptų. Sustoju tik prie tų, kur kažką egzotiško galima pakeisti tuo, kas man prieinama. Taip mintyse jautienos “brisketas” pakeičiamas briedienos kaklu, citrinos – vaisų actu ar svarainių sultimis, apelsinai pyragui – spanguolėmis. Ir įdėmiai perskaitau tik tuos pačius paprasčiausius valstietiškus receptus, kurie yra įprasti ir mūsų gyvenime. Naminiai makaronai, koldūnai su grybais, sriubos, pupelių patiekalai ar sotūs spalvingi troškiniai. Tas pats, kaip ir lietuviškuose senoviniuose receptuose, tik truputį truputį kitaip… Lygiai taip elgiuosi ir su kitomis, egzotiškomis virtuvėmis – japonų, kinų, indų, skandinavų… Visur randu tą patį, kaip ir pas mus, tik truputį kitaip… Ir rudenį tas ypač pasijaučia, nes atsiranda laiko skaityti, domėtis, bandyti ir gaminti.

Pirmoji mano rudens savaitė buvo tikrai rudeniškai nuostabi. Su daržais, miškais, virtuvėje praleistomis valandomis. Su mintimi, kaip ir vėl tapti normaliu naminiu žmogumi iš to laukinio padaro, grįžtančio namo tik pavalgyti ir pamiegoti. Ir tikrai ši mintis kelia didelį nerimą – na ką gi veikti užsidarius namuose?… Tačiau kartu su malkinės viryklėlės dūmais ir ant jo užkaistos uogienės garais pro kaminą išrūksta ir nerimas. Ruduo ir žiema skirti kitiems darbams, kūrybai ir krapštymuisi su rankdarbiais. Nerimo likučiai nuplaunami karštoje šeštadieninėje pirtyje, šį kartą kvepiančioje džiovintais apynių spurgais ir aštriu gailinės vantos aromatų. O po to ateina sekmadienis.

Pirmoji rudens savaitė (rugsėjo 13-19)

Darbai ūkyje: paskutiniai pomidorai ir agurkai šiltnamyje, burokėlių gelbėjimas nuo rudeninio vištų antplūdžio, moliūgai, obuoliai, pirmieji sunokę svarainiai, vazoninių gėlių ir aštriųjų pipirų gelbėjimas nuo šalnų, šiltnamyje sėjau įvairias garstyčias, bokchoy ir ridikus.

Gėrybės iš miškų, laukų, raistų: vis dar yra bruknių, viena kita mėlynė, grybai, grybai, grybai: paskutiniai trimitėliai, voveraitės, kalpokai, šilbaravykiai ir makavykai.

Virtuvė

Naminiai makaronai su paskutiniais rudens trimitėliais

Trimitėliai buvo šių metų grybų atradimas nr 1. Su šiuo atradimu maždaug užbaigiau naujų namų privalomus miškų atradimus. Na, gerai, žinau, kad ties jais nesustosiu, tačiau trimitėliai buvo vienas iš tų grybų apie kuriuos kalba ar rašo visas pasaulis, o aš dar nebuvau jų rinkusi. Baisi neteisybė. Bet dabar jau ramu, nes kai pradėjau rinkti, tai prisidžiovinau visą dideliausią parduotuvinį poierinį maišą. O visi nauji grybai yra išbandomi su naminiais kiaušininiais makaronais. Net nežinau kodėl, gal tai geriausiai jaučiamas grybų skonis, makaronai jo nenugesina kaip bulvės, duona ar kiti priedai. Ir galiu pasakyti – paprastas trimitėlių padažas tik iš grybų, svogūnų, česnakų ir grietinėlės yra tobulas makaronų priedas.

Makaronai:

2 stiklinės kvietinių miltų

3 dideli kiaušiniai

1-2 šaukštai aliejaus

žiupsnelis druskos

Padažui:

trimitėlių – kuo daugiau, tuo skaniau

1 vidutinio svogūno

poros skiltelių česnako

grietinėlės

druskos, baltų maltų pipirų

Miltus išsijojame ir suberiame į dubenį ar krūvele ant stalo. Į viduryje padarytą duobutę įmušame kiaušinius, supilame aliejų ir druską. Šakute išmaišome skystus produktus ir po truputį įmaišome miltus, kol galėsime pradėti minkyti. Minkome mažiausiai 7 minutes, kol tešla taps glotni ir elastiška. Tešlą valandai dedame į šaldytuvą pailsėti. Tuo tarpu perrenkame grybus, nuvalome svogūnus bei česnakus. Kai tešųla pailsi, supjaustome ją į 3 ar 4 dalis ir kiekvieną iškočiojame maždaug 1 mm storumo lakštu ir supjaustome pusės centimetro pločio juostelėmis, pamiltuojame kad nesuliptų ir paliekame ant stalo ar didelės lentos, kad apdžiūtų. Supjaustome svogūnus ir česnakus ir apkepame aliejuje kol pasidaro permatomi, sudedame nuvalytus trimitėlius ir apkepame kol suglebs (jei naudosite džiovintus, tai prieš kepdami pamirkykite porą valandū šaltame vandenyje). Supilame grietinėlę, pasūdome papipiriname ir patroškiname ant mažos ugnies apie 15 minučių. Tuo tarpu į didelį verdančio pasūdyto vandens puodą sudedame makronus ir paverdame kol iškils į paviršių. Nusunkiame ir sudedame į padažą su trupučiu vandens, kuriame virė ir uždengę baigiame virti padaže, kad įsigertų skonis. Verdame ne ilgiau 3-5 minučių. Visą šį gėrį kartu su troškintuve nešame ant stalo, kur turi būti padėta tarkuoto kieto sūrio, šviežiai maltų pipirų ir vyno ar midaus taurės.

Lietuviškai-japoniška kiaulienos sriuba su miežinėmis kruopomis, kaliaropėmis ir raugintais pomidorais, virta moliniame puode (donabe)

Šis molinis japoniškas troškinių ir sriubų puodas yra mano metų atradimas, ypač kai sužinojau, kad jį laisvai galima dėti ant dujinės viryklės ar atviros ugnies. Nuo to laiko donabės nebeužkeliu ant aukšto duonkepio, kur liūdėdavo ir laukdavo kol troškinsiu ką nors krosnyje ar orkaitėje. Dabar šis puodas išdidžiai stovi ant viryklės ir burbuliuoja kažką sau po nosimi leisdamas intensyvų, visą virtuvę užpildantį sočios sriubos kvapą. Molinis indas yra paprastas metalo katilas, jame visai kitaip išverda daržovės, mėsa, o ypač kruopos. Ir tai tobulas daiktas mano mylimam “slowcooking”ui”

kiaulės stuburinis kaulas (arba bet koks kitas nemažas kaulas su šiek tiek mėsos)

vidutinis svogūnas

kelios česnako skiltelės

4-5 vidutiniai gerai išrauginti pomidorai

kelios saujos miežinių kruopų

nemaža kaliaropė

1-2 saujos šviežių grybų (tinka ir džiovinti, bet tada geriau naudoti grybus, kurie nenuspalvina sriubos: voveraitės, kreivabudės, ūmedės, pievagrybiai)

kelios bulvės

čili pipiras jei mėgstate aštriai

Kaulą užpilame vandenių paprastame katile, užverdame, nugraibome putas ir paverdame 10 minučių. Vandenį nupilame, kaulą nuplauname po šaltu vandeniu ir dedame į molinį troškinimo indą donabe. Užpilame šaltu vandeniu ir užkaičiame, kai užverda nugraibome putas ir sumažiname ugnį, kad lėtai virtų. Keptuvėje ant aliejaus pakepiname susmulkintus česnakus, svogūnus, čili pipirą ir raugintus pomidorus, viską supilame į katilą su kaulu, pasūdome, papipiriname, įdedame čiobrelio šakelę ir grybus. Paverdame apie valandą. Tada sietelyje po tekančiu vandeniu nuskalaujame miežines kruopas ir suberiame į puodą, paverdame 15 minučių. Sudedame supjaustytas bulves, šiaudeliais pjaustytą kaliaropę, įberiame raudonėlių, bazilikų ar kitokių šildančių žolelių, uždengiame ir troškiname dar apie pusvalandį.

Tokia sriuba-troškinys yra puikiausi sotūs pietūs rudeniui, prie jo tereikia šviežios duonos. Ir dar geriau ją išvirti iš vakaro, kad pastovėtų ir subręstų skonis. Tiesą pasakius šitas tiršats sriubas aš galiu valgyti pusryčiams, pietums ir vakarienei – tai dar vienas privalumas išvirus iš vakaro…

Ruginė košė ir bruknių-obuolių-svarainių uogienė

Kai rudenį užkuriama malkinė viryklė prasideda košių metas. Ir uogienių metas. Visą vasarą vaikau savo bernus (t.y. vyrą ir abu sūnus) nuo šviežių uogienių, liepdama suvalgyti pernykščius likučius. Ypač sunku išsaugoti braškes, jas dedu į spintelės apačią ir pridengiu aviečių uogienės stiklainiais. O va dabar jau galima po truputį pradėti valgyti šviežieną. Su karšta, gerai iššutinta koše. Dabar, aišku, dauguma jau aptingę virti normalias košes, ir visai veltui. Juk yra tiek šio patiekalo variantų: avižinė, miežinė, kavietinė manų, maišyta, ryžių, kukurūzų, sorų ir visokios kitokios šių košių variacijos. Ruginė viena iš labiausiai pamirštų ir rečiausių, bet ji iki šiol yra mėgstama ir verdama Skandinavijoje, kur mėgstamos rupių miltų košės. Tokias košes virdavo ir Lietuvoje, kai jos buvo vienas iš pagrindinių patiekalų tiek valstiečių trobose, tiek dvaruose.

Košė

2 stiklinės pieno arba vandens

1 stiklinė rupių ruginių miltų

žiupsnelis druskos

šaukštas sviesto

Užkaičiame pieną ir kai pradeda garuoti po truputį maišydami beriame miltus. Maišome nensustodami, kol košė pradės tirštėti. Kai pakankamai sutirštės, įdedame sviesto, išmaišome, uždengiame indą kuriame virė ir paliekame šiltai 20 minučių ar dar ilgiau. Geriausiai košę palikti bręsti taip vadinamoje “duchovkėje”, malkinės krosnelės orkaitėje, kuri nebūna per daug įkaitusi ir puikiai palaiko temperatūrą. Aišku, tam tinka ir elektrinė orkaitė su 100 laipsnių temperatūra, bet malkinė yra malkinė…

Uogienė

Tikra bruknių “košė” arba uogienė verdama iš bruknių, kietų obuolių ir kriaušių, bet kai gyveni ūkyje ir viską susirenki iš to, kas auga aplinkui, ne viskas būna taip paprasta… Štai pernai aplinkybės buvo palankios ir visi ingredientai sunoko vienu metu. Šiemet kriaušių nėra. Nėra ir nereikia. Galima bruknienę virti ir vien iš bruknių ir obuolių, bet ūkyje visada atsiranda kažkokių likučių, kuriuos reikia sugaminti. Dabar po akimis pakliuvo pernykštis stiklainis su cukrumi užpiltais svarainiais. Įprastai tuos svarainius sudžiovinu ir juos suvalgome kaip saldainius. Bet pernai jų buvo tiek, kad iki šiol tų cukatų nesinori. Nupiltą nuo svarainių sirupą mielai geria visa šeima, ąsotis tokio gėrimo visada keliauja į pirtį. O va pačius vaisius sandėliuoju trilitriais… Dedu į vaisių sriubas, keksus, obuolių pyragus, o jų kaip nemažėja, taip nemažėja… Štai taip vienas stiklainis ir surado savo vietą. Nukeliavo į bruknes vietoje kriaušių ir tiko ten kuo puikiausiai. Svarainiai turi labai daug pektino ir labai gerai sutirština uogienes. Į tokias košes vaisiai ir uogos keliauja be jokių proporcijų, kiek yra, tiek iš tinka, todėl galit net neskaityti recepto, jei estate nors kartą virę bruknes su obuoliais, tiesiog dėkit ką turit.

1 dalis bruknių

1 dalis pjaustytų skiltelėmis kietų rudeninių obuolių

0,5 dalies svarainių (šviežių arba nusunktų nuo sirupo gamybos)

cukraus (pusė dalies nuo visų vaisių ir uogų, t.y. jei verdate 2 kg bruknių, obuolių ir svarainių, reikės 1 kg cukraus)

Į didelė storadugnį katilą sudedame skiltelėmis supjaustytus obuolius, bruknes, skiltelėmis supjaustytus svarainius, supilame cukrų ir įpilame 1 stiklinę vandens, kad neprisviltų vaisiai. Verdame ant mažos ugnies, vis pamaišydami, kol vaisiai ir uogos pavirs vientisa mase ir sutirštės bei pradės “šaudyti” nuo dugno. Taip įvyksta kai masė sutirštėja ir perbraukus šaukštu per dugną pradeda taškytis purslai. Uogienę išpilstome į švarius sandariai uždaromus stiklainius ir pasleppiame nuo namiškių. Bruknienė tinka ne tik prie košės ar jogurto, bet ir kaip padažas rie paukštienos ar kitos mėsos.