Paskutinė rudens savaitė, Adventas…

Baigiasi ruduo, prasidėjo šlapdribos ir pirmas sniegas. Oras net virpa nuo kažko stebuklingo laukimo. Tas jausmas dar sustiprinamas penkiametės džiaugsmu, pamačius pirmą sniegą ir gavus pirmą spalvotą, kičinį Advento kalendorių. Anksčiau, augindama bernus, stengiausi išvengti to parduotuvinio kičo, dabar mėgaujuosi matydama patį tikriausią, gryną, niekuo dar nesugadintą vaiko džiaugsmą. Ir negadinu jo savo antiparduotuviniu nusiteikimu. Lai sau džiaugiasi, kol dar gali.

Ir pati džiauguosi. Po truputį, artėjant antroms Kalėdoms ūkyje, pradedu suvokti paprasto gyvenimo džiaugsmus. Juos kelia patys paprasčiausi, kasdieniški dalykai. Gal ne tiek kasdieniški, kiek kasmetiniai, amžinai sugrįžtantys. O jei dalykai gali amžinai sugrįžti atgal tuo pačiu metu, tai ir mano kasdieniniai rūpesčiai yra amžini. O tai, kas yra amžina, yra labai svarbu. Ir aš, besisukdama tame amžinybės rate staiga tampu labai svarbi. Tokia, kaip pirmasis sniegas. Trumpas, laikinas, tačiau amžinas savo kasmetiniu pasirodymu…

Mane pačią į tą kasmetinę pasikartojančių reiškinių amžinybę nukelia pats paprasčiausias rudens pabaigos darbas – langų valymas ir juostelių klijavimas. Toks amžinas darbas nuo tada, kai žmogus įsigijo namus ir pradėjo juos kamšyti prieš žiemą. Darbas, kuris žmogų pastato į jo vietą amžinai besikeičiančiame gamtos rate. Nes namus reikėjo paruošti žiemai pernai, užpernai, reikės kitąmet ir dar už 5 metų. Nes žmogus turi pasirūpinti savo namais kasmet. Nes tai yra žmogaus vieta ir paskirtis. Tai yra amžina ir stabilu. Ir aš, su savo pakrikusia nuo XXI amžiaus tempų ir nestabilumo psichika, staiga pajuntu, kaip atsipalaiduoju dirbdama šį darbą. Nes pernai dariau tą patį ir kitais metais vėl darysiu. Kai turėjau gerus, sandarius, šiuolaikinius langus ir nereikėjo užklijuoti jų prieš žiemą, aš buvau… nereikalinga. O dabar esu svarbi kasdienybėje. Ir, suvokdama savo svarbą, kruopščiai valau ir klijuoju juosteles ant langų, padedama amžina nenurimstančios Marcelės.

Įdomus tas kaimiškų nepatogumų terapinis poveikis. Jis yra labai stiprus, kai pradedi suvokti kaip tie “nepatogumai” leidžia vėl atrasti savo vietą pasaulyje. Eidama į lauko tualetą basnirčia per pirmą sniegą, staiga suvokiu, jog lauko tualetas man iš tiesų leidžia prisiliesti prie realaus pasaulio kelis kartus per dieną. Niekada gyvenime taip gerai nežinojau, kaip keičiasi oras, saulės ir žvaigždžių padėtis. Net ne kasdien matydavau dangų. Dabar matau. Esu realus žmogus tikrame pasaulyje. Paprastam žmogui reikia, būtinai reikia šiek tiek prievartos, kad gyventų taip, kaip jam yra geriausia ir sveikiausia. Juk tik sustreikavus sveikatai mes pradedame galvoti apie tinkamą mitybą ir gyvenimo būdą. Patogumai leidžia žmogui aptingti ir užsidaryti savo kiaute, šiek tiek šalčio, drėgmės ir būtinybė pasiruošti žiemai verčia judėti, mąstyti ir stebėti. Verčia kurti ir būti svarbiu. Svarbiu amžinybėje, svarbiu aplinkoje ir pasaulyje. Paliekanču savo pėdsakus ant pirmojo kasmetinio sniego priešžieminėje paraistėje. Kas, kad pėdskai tik iki tualeto paryčiui, tačiau mintyse tuo tarpu susiklosto amžinos svarbos turinčios rytinės mintys ir įsipina į tirpstančio sniego ūkus…