Ruginių bandelių pasaka

Tada, kai visą dieną tvyro prieblanda, o žiūrėdamas tiesiai į visą dieną spingsinčią lempą vis bandai įsivaizduoti saulę ir vis nepavyksta. Tada, kai važiuodamas per kaimus paprastą darbo dieną matai vos iš kelių kaminų rūkstančus dūmus, nes savaitgalinių sodybų savininkai paliko trobas iki kito sezono, o dūmų savininkų šunys net neišlenda iš būdų paambryti ant pravažiuojančio automobilio. Tada, kai visur telkšo pelkės, o žvarbi drėgmė eina kiaurai per visus įmantrius kvėpuojančius žieminus aprėdus, įlipa į visiškai neperšlampamus batus ir net neįmanoma įsivaizduoti visuotinio klimato atšilimo. Štai tada kaimo virtuvėlėje visą dieną, nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro kūrenasi malkinė krosnelė, kurios šiluma tvoksteli per atvertas duris kai tik grįžti iš tvarto, tualeto ar malkinės. Ant viryklės visada kunkuliuoja sriubos katilas ir gelsvas emaliuotas virduliukas su žolelių ar imbiero arbata. O ant virtuvės stalo beveik visada galima rasti puodą su duonos raugu. Ruginiu raugu, tikru, kaimišku, burbuliuojančiu ir skleidžiančiu saldžiarūgštį kvapą. Ta žiemos vrtuvėlės šiluma šildo ištisus metus, apie ją pagalvoji kai vasarą mirtinai užspaudžia karščiai arba užklumpa nesibaigianti dargana. Ir gal apie ją pagalvosiu kai jau visai nusensiu ir ruošiuosi keliauti Anapus, nes ta kaimiška virtuvė su krosnelėmis, kunkuliuojančiais katilais, džiūstančiais vaikiškais drabužiais, saldžiarūgščiu raugo kvapu ir kepančių bandelių aromatu yra mano vaizduotės Rojus…

Grįžtam prie raugo ir bandelių. Ruginis raugas burbuliuoja beveik ištisai ne be priežasties. Aš jį išsimu iš šaldytuvo besibaigiant rugnės duonos kepalui. Kažkap pastaruoju metu, nors ir kepu vis didesnus kepalus, jie vis greičiau baigiasi – tai kam lauktuvių reikia, tai parduoti paprašo, tai vaikai baigia įprasti, kad namie neliko kvietinės duonos. Išsiimu, užraugiu, užburbuliuoja kaip pasiutęs. Turėtų padaugėti, bet vis mažėja… Ir jokių burtų čia nėra, paprasta matematika, įveikiama net man, nuotoliniu baigusiai 5 klasę ir lengviau atsidūstančiai, kad 6 klasės kursas iškeliavo į fizinę mokyklą. Tiesiog kai ant stalo burbuliuoja aktyvus raugas, o krosnelė net įkaitusi nuo pastovaus kūrenimo, vis kyla minčių kažką iškepti. Tai maišytų miltų kepaliuką prie pupelių ir stirnienos troškinio, tai skandinaviškas trapias duoneles su lazdyno žirginėliais, tai rugines bandeles su svarainių uogiene… Pastarąsias kaip tik ir kepiau.

0,5 l aktyvaus ruginio raugo

2 šaukštų riebios kaimiškos grietinės

1 kiaušinio (geriausia anties)

0,5 stiklinės cukraus

pusės normos sausų mielių (pagal pakelio nurodymus)

2-3 stiklinių kvietinių miltų

Aktyvų, burbuliuojantį raugą išmaišome su cukrumi, kiaušiniu, grietine ir sausomis mielėmis. Dubenį uždengiame ir padedame šiltai, kad mielės atgytų. Kai suburbuliuos po truputį įmaišome kvietinius miltus, kol gausime nekietą, minkomą tešlą. Miltų kiekio tiksliai parašyti neįmanoma, nes pats ruginis raugas gali būti įvairaus tirštumo ir sugerti daugiau ar mažiau miltų, priklausomai nuo temperatūros, drėgmės ar kitų faktorių. Bet kai jau pavyks patogiai rankomis minkyti tešlą, miltų užtenka. Išminkytą tešlą paliekame kol padvigubės, perlankstome, dar kartą pakildiname. Įkaitiname orkaitę iki 200 laipsnų. Iškočiojame maždaug 1,5 – 2 cm storumo lakštą, didele stikline ar stiklainiu išpjauname apskritimus, sudedame į riebalais išteptą ir miltais pabarstytą skardą, sudedame ten bandeles. Pirštais padarome viduryje įdubimus, ten dedame uogienės šaukštą – labai tinka svarainių ar juodųjų serbentų uogienė. Pakildiname 5 – 10 minučių ir dedame į orkaitę. Kepame apie 15 minučių arba kol bandelės gražiai apskrus. Aišku, valgome šiltas su šaltu kaimišku pienu. Savaime aišku.