Amžinasis sultinys…

Amžinasis sultinys yra rytiečių išradimas. Keista, visą gyvenimą sakiau, kad man niekas nepasakotų apie Rytus, nes aš nepajėgi jų suprasti. Bet mano domėjimasis virtuviniais dalykais staiga ėmė ir priartino tuos nesuprantamuosius. Nes ten viskas taip pat, kaip ir pas mus, tik ilgiau išlaikyta, rūpestingiau puoselėjama ir neskubinama. Taip, kaip kažkada būdavo ir mūsų kaimuose. O apie amžinąjį sultinį skaičiau knygoje apie ainus, Japonijos salų čiabuvius. Jie kasdien valgo sriubą. Nesvarbu, ar vasara, ar žiema, ant krosnies visada verda sriuba. Mėsiška, su žolelėmis ir laukinėmis daržovėmis, taip gerbiamomis Japonijoje. Jei lieka sriubos nuo vakar, niekas neišpilama. Į tą patį puodą dedami papildomi kaulai, mėsa, prieskoninės daržovės, sūdoma ir vėl verdama. Į puodą nekeliauja tik krakmolingi daiktai – bulvės, ryžiai, makaronai, kitokios kruopos, viskas kas gali prisvilti. Jie išverdami atskirai ir užpilami amžinuoju sultiniu. Kai nuo kaulų nuvalgoma mėsa, kaulai iškeliauja ir būna pakeičiami kita porcija. Ir taip kasdien, po porciją karštos, maistingos sriubos su dabar ir vėl atkeliavusiu į madą kaulų želatinu. Kuo ilgiau verdami kaulai, tuo daugiau mineralų lieka sultinyje. Toks sultinys niekada nebaigiamas virti, taip jis gali nukeliauti iš vienos kartos į kartą…

Sultinį užkaičiau paskatinta sūnaus Jurgio, kuriam kažkada labai patiko ši mintis, sako: “Norėčiau turėti sultinį, kurį duočiau ir savo vaikams, aišku, jei jų turėsiu”. Jurgiui 12 metų, tai jis dar turi laiko pagalvoti apie vaikus, bet sultinį iš anksto ruošia. O man kas, galiu ir padėti dėl būsimųjų anūkų – ir jie bus stipresni, jei mano vaikas valgys tokį sultinį. Mažoji Marcelė irgi kartais būna gyva vien sultiniu. Dabar – kažkodėl su grietine. Krosnelė vis tiek kūrenasi nuo ankstaus ryto iki vėlaus vakaro, ant kraštuko pati geriausia temperatūra sultiniui. Jis neverda, gražiai, lėtai ribuliuoja. Verdu tik moliniame puode. Pradėjau virti praėjusios savaitės gaidžio nugarą su sparnais, įdėjau svogūną, česnako skiltelę, džiovintų salierų stiebų, pipirų ir druskos, užviriau ant didesnės ugnies, nugraibiau putas ir kai jau neputojo nukėliau lėtam virimui. Kitą kartą dėsiu elnio, briedžio ar kiaulienos kaulų, taip skonis vis stiprėja ir kinta. Rytiečiai nebijo dėti ir žuvies ar jūros gėrybių, bet aš iki to dar nesubrendau. Vakare padedu vėsiai, kad netyčia nepradėtų rūgti ant šiltos krosnies, ryte vėl dedu ant karštos krosnelės. Nusipilu sultinio, kiek jo reikės pietums, įdedu papildomą porciją kaulų ir daržovių ir vėl visą dieną ant viryklės stovi puikusis puodas sultinio, kuris po kiekvienos papildomos porcijos įgauna vis daugiau skonio ir aromato. Ir sušalus lauke yra ką iš karto įsipilti, ir vaikus kuo pamaitinti, ir svečiams ką pasiūlyti. Tobula, kaip kad Rytams ir priklauso… Laukiu pavasario, kai sultinį pilsiu ant žolių: dilgėlių, garšvų, paparčių, apynių ūglių, arba ant šparagų ir briedžiukų.

Pirmoji amžinojo sultinio sriuba buvo kataloniška česnakų ir duonos sriuba. Šiaip ji dedikuota pagirių taisymui, bet man tinka ir tiesiog taip, paprastiems pietums. Ypač tokiems kaip šiandien – šaltis spaudžia, oras keičiasi, po vakarykštės pirties dar nėra jėgų ką nors rimto veikti… Dar ir todėl ši sriuba tokia gera, kad rimtai gaminti nereikia. Reikia tik daug daug česnako, senos baltos duonos, pomidorų, amžinojo arba laikinojo sultinio ir šiek tiek aliejaus. Aliejų šį kartą pakeičiau a.a. vištos leghornės taukais. Taukus išlydžiau, sudėjau 10 didelių skiltelių česnako, supjaustyto griežinėliais, apkepinau kol apskrus. Tuomet sudėjau suplėšytą mažais gabaliukais baltą duoną, ją irgi apskrudinau kartu su česnaku. Į tą patį puodą nukeliavo stiklinė savo konservuotų pomidorų padažo ir mažas šaukštelis džiovintų čili pipirų dribsnių. Jei aštriai nemėgstate, gali ten keliauti saldžių paprikų milteliai. Viskas šiek tiek patroškinama ir užpilama sultiniu. Verdama 15 – 20 minučių ant mažos ugnies. Galima baigiant virti įmaišyti lengvai išplaktą kiaušinį, kad būtų tirščiau ir sočiau, bet aš to niekad nedarau, užtenka sotumo ir tirštumo nuo duonos.