Kai mažiau reiškia daugiau

Lietingą rudenį iš visų daržų ir pakampių vargingai rinktos ir nuo apipuvusių atrinktos pupelės sutilpo į 2 stiklainius… Atrodė, kad visur iškaišiotos ir taip gražiai augusios pupelės duos labai gausų derlių. O jos nuo karščio ir drėgmės tik vešėjo ir visai nenorėjo džiovinti pupelių sriubai… Žalios pupelių ankštys gal ir gerai vasarą užkišti pilvui, tačiau kai atsisakai šaldymo, bet dar neišmokai gerai džiovinimo ir sūdymo meno, paprastos džiovintos pupelės daug vertingesnės. Dabar prieš mane – du litrai spalvotų, įvairaus dydžio pupelių, kaip lego kaladėlių dėžė, stiklainis sėklų kitiems metams… Ir beveik metai iki kito derliaus.

Tačiau pradėjus valgyti atsargas paaiškėjo paprastas dalykas. Toks paprastas, kad net gėda apie jį rašyti. Bet parašysiu – tam, kad ir pati nepamirščiau. Savo augintas, rinktas, saugotas pupeles valgome visai kitaip nei pirktines. Jei sugalvojusi virti sriubą ar daryti mišrainę iš pakelio išberdavau ir užmerkdavau visą bliūdą, galvodama, jog perteklių suvalgysime tiesiog taip ar kažkur sugaminsiu (dažniausiai jos baigdavo savo gyvenimą vištų lesalu), tai savo pupeles labai griežtai normuoju. Sauja į sriubą, sauja į mišrainę, jokių – ai, kažkaip suvalgysime. Ir jokių pupelių vištoms… Štai kada mažiau reiškia daugiau.

Lygiai taip pat būna su savo augintu ir papjautu gaidžiu – jokios visos keptos vištos sekmadienio pietums. Vienas gaidys – maistas visai savaitei. Vienas gaidys yra troškinys iš šlaunelių ir kulšelių, padažas iš skilvelio, širdelės ir kepenėlių, kukuliai iš krūtinėlės, lietiniai ar bulviniai blynai iš virtos, nuo kaulų nuimtos mėsos, pyragas iš mėsos likučių, ir sultinys iš kaulų savaitės sriuboms. Čia jums ne pirktiniai sparneliai ar vienos krūtinėlės kepsnys vienam žmogui… Ir vėl – mažiau reiškia daugiau.

Kuo mažiau turiu produktų ir jų pasirinkimo, tuo daugiau galvoju, kaip juos panaudojus, kad pagaminčiau daugiau ir įvairesnio maisto. Tiesą pasakius geriausiai jaučiuosi, kai šaldytuvas būna beveik visiškai tuščias, o visas turimas maistas – tik džiovintos, raugintos, sūdytos ir šaldytos atsargos. Kai aplink tuščia ir ramu, vaizduotė turi erdvės pasireikšti. Ir gimsta patys gardžiausi patiekalai… O kai jau ir vazduotei tampa sunku susidoroti su kasdienine užduotimi, ką dar galima pagaminti iš pupelių, raugintų kopūstų, mėsos, džiovintų grybų ir kruopų, tai visada su ta užduotimi padeda susidoroti senovinių patiekalų knygos. Daugiausia, aišku, lietuviškų patiekalų, bet gali būti ir bet kokios tautos. Nes tradicinė, senovinė, bet kokio pasaulio krašto virtuvė yra būtent tokia, kai iš labai riboto, savo pačių užauginto produktų pasirinkimo turi pagaminti kuo įvairesnius patiekalus. Ir vėl – mažiau reiškia daugiau…