Dar kartą apie kavą

Grįžtu prie kavos istorijos. Kai praėjusį kartą rašiau apie laisvę nuo kavos, žinojau, kad sulauksiu daug pasibaisėjimo. “Gyventi be kavos? Na jau ne, geriau jau be vandens ir oro, bet kava man būtina!” Ir nieko čia keisto, mūsų gyvenimas daugiausiai yra mažų, nesvarbių, kasdieninių įpročių virtinė ir dideli dalykai nutinka taip retai… Man ir pačiai patinka maži, gyvenimo stuburą sudarantys rutininiai įpročiai, bet kartais labai mėgstu juos pakaitalioti, kad galėčiau į tą savo gyvenimėlį pasižiūrėti iš kitos pusės, kaip sako anglai “out of the box”. Tai leidžia labai sveikai pasijuokti pačiai iš savęs. O iš ko gi man dar juoktis, kai artimiausi žmonės – už 2 kilometrų. Tik iš savo vyro, vaikų ir iš savęs… Ir drąsiau gyventi dabartinėmis aplinkybėmis, kai situacija ir taip stresinė, tai bent jau nebus streso dėl kavos, nes žinosiu, kad man užtenka vandens ir oro.

Iš tiesų mes jau daug metų bandome apkarpyti visas nebūtinas išlaidas ir kuo mažiau pirkti. Lauk iškeliavo elektrinis virdulys, šaldiklis, TV, dujinė viryklė ilsisi nuo rudens iki vasaros. Iškeliavo ir kava… Kava yra nebūtinas įprotis, bet karštas gėrimas anksti ryte yra būtinas įprotis. Nes namas kūrenamas krosnele, rytai šalti, reikia laukti, kol įkurta krosnelė vėl sušildys virtuvę. Ant tos pačios krosnelės kaista virdulys. Kartais tenka palaukti pusvalandį, kol užvirs, bet aš niekur neskubu gyventi, visada po ranka turiu daug neperskaitytų knygų ir neaprašytų receptų. Pradėjome su vyru kavos pakaitalo paiešką. Iš pradžių gėrėme arbatą, bet jos ir taip litrus per dieną išpliumpiname, ir juodos, ir žalios, ir žolelinės. Bandėme cikorijos kavą, bet parduotuvėse ji nėra pigi, o žemė dar įšalusi, neprisikasi… Bandėme medicininių grybų “kavą”, į ją įeina čaga, beržinė pintis, kitokie grybai, bet neprigijo… Turėjau dar gilių kavos, bet ta buvo nurašyta dėl skonio, nė vienam iš mūsų nepatiko… Tada spintelės užkaboriuose radau užsimetusį pakelį miežių kavos, pirktos tamsiam alui virti. Ir šis variantas mums pasirodė pats geriausias. Parduotuvėje kainuoja kapeikas, o skonis labai neblogas. Po poros dienų ateina visas nušvitęs mano brangiausiasis iš skladuko su dideliausiu 50 kg maišu ant pečių, kaip koks Kalėdų senis. Nutrenkia tą maišą ant virtuvės grindų ir sako: “ Va, dabar jau turėsime kavos ilgam ilgam laikui.” Žiūriu į tą maišą, o ant jo parašyta “Deginti miežių grūdai”, aaa čia gi tie patys salyklo maišai, kuriuos išsikraustydami bravorą iš senų patalpų mums padovanojo draugai aludariai… Pasirodo tikrai, mūsų ūkyje niekas nepražūva, viskas gali būti sunaudojama.

Kavos negeriame jau beveik 2 mėnesius. Namuose yra labai kokybiškų kavos pupelių, kurias gavau dovanų gimtadieniui. Iš pradžių dar bandėme daryti sekmadieninį tikros kavos gėrimą, bet aš greitai to atsisakiau. Nes dabar labai stipriai jaučiu kofeino poveikį – pila prakaitas, virpa širdis, blogiau miegu. Tos kavos ir taip daug negerdavau, bet pokytis po kelių savaičių buvo labai ryškus. Tikrai pradėjau geriau miegoti, dingo kažkokie nykūs inkstų maudaliojimai, ramiau skaitau žinias… Todėl tikrai neplanuoju grįžti prie to pasaulį apėmusio įpročio, be kurio neįsivaizduojama civilizuoto žmogaus dienos pradžia. Na taip, esu necivilizuota, asociali kaimietė… Geriu sau degintų miežių nuovirą, už lango pavasariškai klykauja gervės ir man taip gera gyventi. Tiesa, dar neišbandžiau degintų rugių, deginto salyklo ir skrudintų morkų bei burokų kavos iš senovinių receptų knygų, bet kai baigsiu savo maišą, būtinai išbandysiu.

P.s. viršelio nuotraukoje cikorijų kava iš mano knygos “Ką kanda šalna”