Kaimiečių vargai…

Vakar buvau Vilniuje aplankyti visų miestiečių tėvų… Jokio šopinimosi, jokių renginių, jokių parduotuvių, tik pirmyn – atgal, iš automobilio išlipant prie tėvų… Grįžau tikras ligonis – ir čia skauda, ir ten, pajutau artėjančią senatvę ir visų nugyventų 44 metų naštą. Katastrofa, kaip pasakytų Mažasis Princas…

Paprastam kaimo žmogui visos dienos mėšlo mėžimas ant laukų yra tikra išeiginė palyginus su kelionėmis į didesnius miestus. Ir man, kaip pabėgėlei iš to babelio tai yra visiškai suprantama. Jau vien važiavimas yra didelis darbas, net jei sėdi keleivio vietoje – labai greitai keičiaisi vaizdai, tavo kūnas keičia padėtį erdvėje, nors pats to nesupranta patogiai padėtas į nepatogią sėdynę, kratomas, purtomas ir pastoviai tenka klausytis replikų kitų vairuotojų atžvilgiu. Kojos ir šikna sėdi, o smegeninė kažkur juda neįsivaizduojamu greičiu. Kažkaip anksčiau to nepastebėjau, bet dabar kai į mašiną įlipu ne dažniau nei kartą per savaitę jaučiu, kaip važiavimas mane išsunkia. Ilgiau pavažiavus jaučiuosi kaip purvina indų kempinė, o jei dar pravažiuoju per Vilnių, tai kitą dieną būtinai tenka kūrenti pirtį… Kitas dalykas, kuris labai vargina kaimietį, įpratusį visą laiką matyti gamtos judėjimą – linguojančius vėjyje medžius ir žolynus, paukščių skraidymą ir debesų plaukimą, tai tas miestietiškas zujimas. Kažkada mašinoje laukiau vyro, ir žiūrėjau pro langą. Žiūriu sau ramiai ir jaučiu kylantį nerimą ir irzulį. Niekas manęs specialiai neerzino, bet tas pastovus automobilių, žmonių, šviesų judėjimas mano psichikai jau tampa nepakeliama našta. Mieste gyvendama to tikrai nejaučiau, užteko 15 metų vienkiemio – ir jau esu ramybės sugadintas žmogus. Kita vertus, visai nekeista, kad dabar miestuose taip suklestėjo psichologai, psichoanalitikai, nesąminingumo mokyklos, koučeriai ir visi kiti psichošarlatanai. Na, kaip tu pats gali susitvarkyti su savo gyvenimu, jai aplink tave nėra nė minutės ramybės susikoncentravimui tik į tai ką pats veiki? Viešpatie, kaip gi jūs ten išgyvenate? Ai, na gerai, pati tik tada sugebėjau išgirsti save, kai 5 metus pagyvenau ramybėje. Ir dar tie kiti žmonės… Anksčiau galėjau eiti sausakimša gatve ir jaustis visiškai normaliai (tiesą pasakius niekada nesijaučiau normaliai minioje, mane tas visada gąsdino, bet buvau jauna ir drąsi). Dabar kiekvienas praeivis man yra žmogus. O kiekvienas žmogus praeidamas per mano asmeninę erdvę ten įsibrauna ir kažką nusineša. Todėl tie senovės žmonės visą laiką ir tverdavo tvoras nuo kaimynų, kad nelįstų į jų periferinę regą neperspėję, galėtų prasibrauti tik per vartelius. O čia – eina kur nori, ir dar gyvena šalia, virš ir po. Išprotėti galima visiškai be jokios asmeninės erdvės, turint tik tą daugiaaukštį narvelį… Vienu žodžiu, į miestą man jau niekaip nepavyktų sugrįžti, o jei tektų, tai iš manęs jau nieko nebeliktų.

Apie keliones į miestą kažkada labai tiksliai pasakė vienas pažįstamas. Sako: “Oi, kaip aš pavargstu kai tenka nuvažiuoti miestan. Aš jau būnu pavargęs iš vakaro tos dienos, kai teks važiuoti. Pavargstu vien išgirdęs, kad reikia ten važiuoti”. Šiandien pusę šešių išėjau į lauką, pypsi ankstyvas paukštelis, po kojomis šnara šerkšnas, miške girdėti medžių traškesys, kur mėgsta ganytis elniai, virš galvos pradedanti dilti mėnulio pilnatis ir tolimas gervių klyksmas. Ir tas ankstyvo pavasario ryto oras, net melsvas nuo šalčio, ateinančios dienos šilumos ir atgyjančios žemės kvapo… Šiandien visą dieną galėsiu dirbti laukuose, gaminti maistą šeimai. Jaučiuosi kaip atsigavusi nuo ilgos ligos…