Raugykla Nr.5. Kas yra rauginimas

Rauginimas į mano gyvenima atėjo prieš gerus 10 metų. Atėjo kartu su pirmais užraugtais kopūstais, duonos raugu, jogurtu. Ir pasiliko ne virtuvės, o paties gyvenimo dalimi. Keista, bet tai teisybė. Per rauginimą pasaulį pradėjau matyti kaip mažų mažytėlaičių padarėlių valdomą visumą. Juk ir mokslininkai jau senokai sutinka, kad žmogus ne vienas organizmas, o organizmų visuma. Mus sudaro mūsų kūnas ir vidinė mikroflora. Mikroflora negali išgyventi be kūno, o kūnas be mikrofloros, mes esame tarsi koks vaikščiojantis avilys, kartais nežinome ar mūsų norai yra mūsų, ar vidinės mikrofloros norai, ir net nežinome kas ką valdo. Nors greičiausiai niekas nevaldo, o tiesiog sugyvena, kaip ir viskas kas vyksta natūraliai ant mūsų Žemės…

Gera žinoti, kad rauginimas yra gamtos ciklo dalis, padedanti Žemei sugrąžinti tai, kas jai priklauso, bet kartu leidžianti dalį Žemės galios perimti žmonėms. Mane rauginimas labai daug ko išmokė ir tapo mano gyvenimo varomaja jėga. Visų pirma, išmokau, kad natūraliai rauginti produktai susieja mus su vieta, kurioje gyvename, ypač, kai raugiame, auginame daržoves ar vaisius, renkame žoleles ar grybus ir gyvename toje pačioje vietoje. Tuomet viskas, kas užaugo mūsų žemėje, maitinama vietinės dirvožemio mikrofloros, mūsų rankomis puoselėta ir surinkta, pjaustyta ir rankomis maišyta, pasidalijant mūsų pačių vidine mikroflora, natūraliai užraugus pasiima dalį ore sklandančios mikrofloros. Ir visas tas bakterijų, mielių ir virusų kokteilis, suvalgius raugintų daržovių, atsiduria mūsų organizme ir suriša mus su vieta, kurioje gyvename. Nežinau, kas gali stipriau veikti mūsų organizmą ir sveikatą, nei ryšys su vieta, kurioje gyvename. Ir tą žinojo senieji visų pasaulio vietų gyventojai. Štai lietuvės moterys niekam nedalijo savo duonos raugo. Duonos raugas – tai labai stipri šeimos, vietos kur gyvena šeima, vandens iš šeimos žemės gelmių, miltų užaugintų šeimos narių savo žemėje mikrofloros kolonija. Jei viskas gerai, ši kolonija gali išlikti šimtmečiais. Ir todėl niekam negalima jos atiduoti… Visos senosios gentys turėjo aukos žemei, susirišimo su žeme, ant kurios gyveno ritualus. Visoms tautoms be galo svarbi tėvynė, tėviškė – vieta kurioje gyveno protėviai. O ryšys su ta žeme atsiranda per vietos maistą ir mikroflorą. Šiuos dalykus pradeda tirti naujas mokslas – etnomikrobiologija, ir tai mane tiesiog užburia. Taip žmogų galima pamatyti kaip gamtos ciklo dalį, įtrauktą į amžiną mikropasaulio judėjimą iš dirvos, per maistą į organizmus ir vėliau organizmus pavirstančius ta pačia dirva…

Antras dalykas, kurio išmokė rauginimas, yra irgi labai svarbus – mes nesame kūrėjai ar viską reguliuojantys dievukai. Juk iš tiesų mes nerauginame. Mes tik paruošiame rauginimo terpę, pasistengiame sukurti tinkamas sąlygas tam tikros reikiamos mielės ar bakterijos veiklai, ir viskas. Daugiau mes nieko negalime padaryti, tik stebėti. Rauginame ne mes, o mielės ir bakterijos. Ir mums tenka susitaikyti su tuo, kaip jos elgiasi. Žmogus nėra lemiamas šio proceso veiksnys. Jis tėra pasyvus proceso dalyvis, tarnas paruošiantis gyvenamąją aplinka tikrosioms rauginimo dalyvėms, bakterijoms ir mielėms. Ir kai tą supranti, gyvenimas iš karto tampa ramesnis, nes nusimeti dalį atsakomybės, kurią žmogus iš savimylos užsikrovė sau ant pečių. Lengviau gyventi, suvokiant, kad tu nesi Viešpats ir nuo tavęs priklauso daug mažiau nei atrodė iš pradžių. Galų gale gali nusimesti dalį atsakomybės už sugedusius kopūstus – tegu atsakomybę prisiima netikusi Mėnulio fazė, arba prisilietusios mėnesinėmis sergančios moters rankos, arba negeras slėgis, ne tas sezonas ar dar koks kitas faktorius, kuriam joks žmogus negali turėti įtakos.

Ir trečias dalykas – tai meilė… Taip taip, toji pati kūniškiausia meilė, apie kurią taip drovu kalbėti… Moteriai ir vyrui apsikeitus savo mikroflora ir dar kai kuo, gimsta kūdikis, naujas žmogus. Mokslininkai jau žino, kaip svarbu kūdikiui gimti natūraliai, per įprastus gimdymo kelius, kur jis įgauna motinos mikrofloros, apsaugančius jį nuo ligų. Vėliau tą pačią mikroflorą įžinda su motinos pienu. Jau nustatyta, koks svarbus sveikatai, fizinei ir psichinei, kūdikio nešiojimas ant rankų ir kuo dažnesnis tėvų fizinis kontaktas. Kiekvienas prisilietimas yra apsikeitimas savo mikroflora… Ji yra nat rankų, lūpų, viso kūno. Ir visi mums įprasti meilę rodantys fiziniai veiksmai – apkabinimai, bučiniai, nešiojimas ant rankų, glostymas, leidžia pasikeisti mikroflora. Tą irgi žinojo senieji gyventojai ir iki šiol žino tradicinį gyvenimo būdą gyvenančios gentys. Bet pamiršome mes… Mūsų kultūros vis augantis pasišlykštėjimas prisilietimams, vis gausesnis dezinfekcinių priemonių naudojimas, kaukės ir guminės pirštinės, cezario pjūviai ir mišinukai, prisideda prie nuskurdusios vidinės mikrofloros, o tai savo ruoštu didina fizinių ir psichinių civilizacijos ligų kiekį ir sunkumą… Grįžtame prie maisto. Juk visi žinome posakį, kad skanų maistą pagamina tos šeimininkės, kurios į jį įdeda daug meilės. Rankomis, su meile ir savo mikroflora pagamintas maistas yra skaniausias ir naudingiausias. Rauginimas moko ir vėl dalintis savimi ir savo meile, paversdamas nežemišką jausmą labai kūniškais reikalais, ir tuo ją įprasmindamas. Dabar mums liepiama vengti fizinių kontaktų, kad neužsikrėstume virusais ir pamirštama kaip svarbu apsikabinti, prisiglausti, dalintis maistu, norint išlaikyti sveiką savo vidinę mikroflorą, kuri gali mus apsaugoti nuo ligų… Ir pasaulyje vis labiau plinta skurdžios, nesubalansuotos mikrofloros ligos: vėžys, depresija, šizofrenija, autizmas, autoimuninės sistemos ligos…