Lėtai, lėtai, dar lėčiau, ir…

Prieškalėdinė savaitė… Lauke naktimis plieskia mėnesiena, po kojomis gurgžda sniegas. Visą dieną virtuvės krosnelė ėda malkas ir spinduliuoja šilumą bei palankumą maitinančiai ją šeimai. Išėjusi vidurnaktyje į lauką apsidairau – mėnesienos nušviesta miškų apsupta kalvelė palei raistą, ant kalvelės mažas namelis, o ten miega mano vaikai…

Vakar vakare namelyje virte virė gyvybė, aidėjo riksmai, niautynės ir pjautynės. Marcelė vėl bandė uždaryti kates į savo padirbtas palapines tarp taburečių ir kiekvieną kartą joms iš ten ištrūkus nuaidėdavo per miškus ir pelkes jos raganiškas, šaižus nusivylimo klyksmas. Ji yra tikra blogo oro fėja – ragana. Kai lauke kyla pūga, liūtis ar dar kažkokia nesąmonė, tas vaikas pakniopstom bėga iš namų ir siunta kieme, atsidavęs šėlstančiai stichijai. Ir per miškus bei pelkes vis aidi šaižūs raganiški klyksmai. Nuostabu… bet tik ne tada kai tenka tai girdėti ir matyti kasdien po 12 valandų… Tačiau kiekvieną dieną stebėdama šį vaiką, aš noriu pristabdyti laiką – lėčiau, dar lėčiau… Kaip ir matant vidurinįjį sūnų, užstrigusį laikotarpyje tarp žavaus vaiko ir paauglio – na prašau, dar ne dabar, dar šiek tiek noriu matyti tas garbanas ir akis be spuogų, paaugliškų pykčių ir visai kitokios akių išraiškos, na dar kiek lėčiau…

Ir visas gyvenimas prieš žiemą pradėjo lėtėti. Iš pradžių atrodė keistoka, bet dabar po truputį priprantu ir pradedu mėgautis. Ir pati pradedu stabdyti laiką. Stabdau laiką išjunginėdama prietaisus. Iš pradžių išjungiau socialinius tinklus, ir tikrai – laikas pradėjo spėti paskui laikrodžio rodyklę tik kartais ją paskubindamas. Vėliau išjungiau dujinę viryklę, nes juk visada yra karšta malkinė krosnelė. Dabar ryte kavos reikia laukti apie pusvalandį – kol užkuriu krosnelę, kol ji įkaista ir užverda vanduo. Bet tokia kava daug skanesnė, o ir kur gi nuskubėsi, kai atsikeli 5 valandą ir turi dar 3 su puse valandos iki šviesos. Pats geriausias laikas rašymui ir skaitymui, viena ausimi besiklausant virdulio dainos. Dainai pritaria visi 80 vnt kiniškų putpeliukų, laukiančių pavasario mano virtuvėje… Šitie tai net nežinau, ar lėtina laiką – tiesiog kuičiasi sau, kapstosi, kelia dulkes ir švilpauja virdulio dainą. Ir linksmina visus, kurie apsilanko…

Dar vėliau išjungiau indaplovę ir laikas visiškai sulėtėjo. Dabar, kai aplink mane neliko el.pagalbininkų, taupančių laiką (juk taip apie buitinius prietaisus šnekama?…), laikas tapo toks, koks jis yra. Grynas, lėtas, permatomas ir bekvapis kaip oras. Aš pradėjau jo nepastebėti. Nes jau nebesvarbu, po kiek laiko reikės ištraukti švarius indus iš indaplovės, kiek laiko gali veikti įjungtas kombainas, kiek laiko prietaisas gali būti “garantinis”, kiek laiko reikės dirbti už pinigus, kad galėtumei įsigyti naują prietaisą… Dabar viskas vyksta tarsi savaime – atsibundi ir pradedi judėti savo asaulyje, nekreipdama dėmesio į laiką. Kasdieniniai rankų darbai sukuria lėtus ritualus, šeima, pati išsiplaunanti savo indus, pradeda judėti pagal kažkokį keistą lėtą šokį mažoje virtuvėje, stengdamiesi neužkabinti kits kito. Ir mūsų namelio kasdieninis laikrodis kasdien eina vis tuo pačiu ratu. Malkos-krosnelė-kava-vištos-triušiai-mokykla-pietūs-malkos-indai-vištos-triušiai-vakarienė-lova- malkos-krosnelė-kava……. Atsiranda laiko galvoti, skaityti, megzti. Laiko gyventi ir galvoti: na dar kiek lėčiau, kad spėčiau pasimėgauti tuo šaižiu raganišku šūksniu pūgoje, kur siautėja Marcelė…