Vėjas…

Lauke pasiutusiai pučia vėjas. Visą naktį jis ūžavo ir purtė automobilio priekaboje sustatytas liepaites… Net gervės ir maži sugrįžę paukšteliai nuščiuvę tyli ir laukia kol stichija nustos siautėti. Mano galvoje irgi ūžia vėjas. Jis skersvėjuoja per visus smegenų vingius ir varto visas mintis, kurios buvo sugulusios per žiemą. Tas mintis buvau sudėliojusi kaip tvarkingas rankraščio ar svarbių dokumentų krūveles ant rašomojo stalo. Lengva dėlioti mintis, kai gyveni užsidariusi. Nuo blogo oro, lauko darbų, žmonių bei jų komentarų. O kai tik ateina pavasaris, pasileidi plaukus ir bėgi per vėją… Ir nėra kada galvoti arba tvarkyti minčių betvarkės.

Teisybė, kad pastovus, įtemptas fizinis darbas neduoda galimybės dirbti smegenims. Teisybė, kad kitų žmonių gyvenimų stebėjimas ir komentarų skaitymas atima galimybę kažką sugalvoti pačiam. Teisybė, kad jei nori sukurti kažką savo, turi slėptis nuo žmonių akių. Teisybė, kad savo kūrinių rodymas yra apsinuoginimas, o nuogą žmogų labai lengva nuskriausti ir sužeisti. Teisybė, kad žmonių dėmesys ir pagyrimai kūriniui iš kūrėjo atima labai daug laisvės kurti, nes tenka nusilenkti publikos aplodismentams. Teisybė, kad atsitiesti po to būna labai skaudu, nes po nusilenkimo tamsos, šviesa labai rėžia akis…

Po pusės metų atsiskyrėlės gyvenimo šios tiesos yra labai aiškios. Tačiau žmogus negali visą laiką gyventi kaip atsiskyrėlis. Tada jo sudėlioti minčių lapai pagels ir pavirs kompostu… Todėl dabar ir pučia vėjas, skersvėjais verždamasis per mano smegenų vingius. Na ir tegul pučia. Aš eisiu sodinti liepaičių, kad jos pridengtų saulės kepinamą ir vėjų džiovinamą mano paraistės kalvelę, kad po jomis, nuo nukritusių rudenį lapų susidarytų daug minčių komposto. Ir kad žiemą, kai jos plikos oš vėjyje, aš galėčiau vėl tvarkingai dėlioti savo minčių lapus…