Copyright Samanotas 2019
Kaip ir miškas, kuris sulyg kiekvienu metų laiku keičia spalvas, taip ir kaimo virtuvė keičiasi su kiekvienu sezonu. Žiema joje gera ir tvarkinga, šilta nuo visą dieną kūrenamos krosnelės, kvepia sriuba ir kugeliu, ant grindų – tik lengvai sušluojamos skiedros nuo malkų… Kitais sezonais tvarkos nebūna. O blogiausia – pavasaris…
Kai užeinu į savo virtuvę – o tai tenka dažnokai daryti, nes įėjimas būtent virtuvėje, tai kartais net juokas suima. Kiek daug gali tilpti tokioje kišenėlėje, kurios dydis gal kaip 2 itin mažos butų virtuvės. Čia yra ir drabužinė, su 5 žmonių darbo ir mokykliniais batais ir striukėmis. Ir 2 krosnys. Ir skalbykla. Ir tvartas, ir šiltnamis, ir darbas. Šiuo metu mano virtuvėje gyvena 40 savaitinių viščiukų, kurie pastoviai ciepsi, pypsi, pešasi ir reikalauja maisto ar gėrimo. Prie jų dažnai gyvena Marcelė. Neseniai pastebėjau, kad ji turi geras rankas – nei triušiukai, nei viščiukai nesistengia ištrūkti, kai pakliūna tai mano pabaisai į rankas. Būna ramūs ir pasitikintys. Arba ji juos tiek tampo, kad visi jau seniai su tuo susitaikė ir galvoja, kad geriau ramiai atkentėti tą meilės vandenyną… Dar čia gyvena pilnas stalas daigų: pomidorų, paprikų, baklažanų, porų, česnakų ir dar kažkokių velnių. Tie į mane pastoviai žvelgia su priekaištu – tai kada persodinsi? Kada kada – kai bus pagada. Pasieniais ir pastalėmis susigrūdo daiginamos bulvės. Gerai, kad dar mažai akių turi, tai irgi priekaištingai stebėtų… Ant dujinės viryklės – inkubatorius su kita viščiukų pamaina. Pasitariau su savimi, ir nusprendžiau, kad vis dar galiu 3 savaites pagyventi be viryklės. Tie stepiniai vėjai tiesiog verčia kūrenti malkinę krosnį… Tiesą pasakius, maistą ant malkinės galėčiau gaminti ištisus metus, jei tik kaminas neitų per mano miegamąjį… Dabar vyras išvažiavo mokytis mūryti krosnių kartu su mano tėvuku, tai gal pasiilsėdamas galės sumūryti kokią laukinukę vasaros sezonui, nes maistas nepalyginamai skaniau gaminasi ant malkų ugnies, o mes juk tokie, atsiprašant… išpindėję tuo atžvilgiu… Dar mano virtuvėje gyvena pelės, bet jos itin padorios. Nesu radusi ant stalo anei vieno pelšūdžio, o katė iš po stalo beveik kiekvieną dieną ir naktį ištraukia po pelę. Kartais net ir man į lovą atneša… Palubėje gyvena vorai, kurių nu niekaip negaliu išmesti, nes jie saugo tylą. Ai, dar už stalo gyvena kibiras sliekų. Čia buvo mano staigus rudeninis projektas – nusipirkti kalifornijos sliekų, kad gamintų trąšas. Bet nepagalvojau, jog jiems reikia šilumos, tai teko apgyvendinti virtuvėje ir maitinti kavos, arbatos ir žolelių tirščiais. Bet jie yra puikus įnamis – nei triukšmauja, nei šiukšlina, nei priekaištingai žiūri, tylūs ir padorūs. Jei gyvenate bute ir vaikai pastoviai prašo kokio gyvūnėlio, rekomenduoju nupirkti kibirą sliekų. Į virtuvę užsuka musės, boružės, skruzdės, o vakare kai grįžtu iš ūkio, ant žemėtų grindų galima persodinti tuos priekaištingai žiūrinčius baklažanus…
Išsišluoju, užkuriu krosnelę, atsidūstu ir gaminu vakarienę… O mano pavasarinė virtuvė cypsi, burzgia, dygsta ir žaliuoja…
Leave a Reply