Naujoji realybė…

Kaip prieš 100 metų pasakė mano mylimasis ir dar neatsibodęs J.R.R. Tolkien: “The world has changed…” Pasaulis pasikeitė. Prasidėjus pandemijai atsirado sąvoka, kuria mus gąsdino – naujoji realybė. Šią sąvoką įtvirtino karas Ukrainoje. Ir ji vis tvirčiau įsigali mūsų gyvenime kylant maisto kainoms.

Taip, panašu kad naujoji realybė po truputį tampa apokaliptiška. Vis dar galima save migdyti lopšinėmis apie saugumą, sukuriamą pastovaus darbo, nemokamos ir visiems prieinamos medicinos, gyvybės bei sveikatos draudimu, pilnomis maisto lentynomis prekybcentriuose. Tačiau prasukus atminties juostelę vos 2 metus atgal, ir įvedus labai labai nedideles ir kartu labai tikėtinas pataisas koronos pavojingumo laipsniuose, tokio saugumo jau nebelieka. Jei sveikatos sistema iki šiol sunkiai atsigauna nuo mažai pavojingo, bet labai “lipnaus” peršalimo viruso, kas būtų, jei kitas virusas būtų piktesnis? Ir kas liko iš Ukrainos saugumo garantų – pilnų prekybcentrių, ligoninių, draudimų, pastovių darbų? Ir kas po blogo derliaus, nulemto klimato kaitos, laukia tų įprastinių pilnų parduotuvių lentynų? Štai tokia ta mūsų naujoji realybė.

Labai tikiuosi, kad ta naujoji realybė neateis per greitai. O gal ji dar persigalvos ir nukeliaus kur nors į Marsą ar gal net į alternatyvų pasaulį. Bet man ramiai miegoti lopšinės nepadeda. Padeda tos dienos, kai po visų darbų skaudančiomis rankomis ir kojomis krentu į lovą ir net tada kartais vidurnaktį pašoku iš miegų susapnavusi, kad pamiršau uždaryti vištas ar pašerti triušius. Ir labai gelbsti mintys, kad ištikus kokiai nors katastrofai, maisto aš vis tiek turėsiu. Jau ko ko, bet maisto vis tiek bus. Rūsyje ir lentynose bus daržovių, bulvių, raugintų, sūdytų ir marinuotų vasaros gėrybių, uogienių, džiovintų vaisių, grybų, daržovių ir prieskonių, žolelių arbatų, vištidėje bus kiaušinių ir paukštienos, triušidėje triušių, o miške – stirnų, briedžių ir šernų. Draugiški kaimynai leis nusipirkti, išsikeisti ar pasiskolinti pieno, grūdų ar dar kažko. Mūsų šeimos saugumas yra kuriamas vietoje, mūsų pačių rankomis. Ir tą saugumą aš vertinu labiau nei visus jau anksčiau minėtus saugumo garantus…

Ir to paties mokau savo vaikus. Jei mūsų laikais kažkokį saugumą suteikdavo aukštasis mokslas ir pastovus darbas, tai Ukrainos patirtis parodė, kad saugesnis yra tas, kas moka naudotis šautuvu, suteikti pirmąją pagalbą ir neapalpsta pamatęs kraują. O iš kur šie dalykai atkeliauja? Ogi iš mažens, kai tau niekas nėra įrodęs, kad šautuvas, kraujas ir žalia mėsa yra fui. Taip, mano vaikai (bent 2 iš jų) keliauja į medžioklę. Jurgis, kuriam dabar tuoj bus 13, žvejoja nuo 3 metų, medžioja nuo antros klasės. Ir nuo 4 – 5 metų jau mokėjo išdoroti ir išsikepti žuvį, tiesa, kartais pamiršdavo ją pasūdyti, bet kai atnešdavo mums paragauti, tai būdavo pati skaniausia mano valgyta kepta žuvis. Ir visada padeda medžiotojams išdoroti laimikį. Penkiametė Marcelė šiemet irgi gavo medžioklinį krikštą, kai grįžtant iš miško paskambino vyro medžioklės būrelio draugas ir paprašė padėti išdoroti sumedžiotą elnią. Vedžiausi ją kartu ir man buvo labai įdomu, kaip tas vaikas, kuris atneša man į namus sergančią vištytę, sureaguos į nušautą padarą. Pamačius buvo klyksmo… “Oooo, kiek bus kepsnių…” Medžiotojai patenkinti nusišypsojo sau į ūsą… Nedraudžiu vaikams žiūrėti, kaip nukertamas gaidys, antinas ar žąsinas. Visada leidžiu kartu pešti ar darinėti paukščius, o jiems ypač įdomu kai išverčiami viduriai. Gal čia mūsų atmintyje vis dar gyvi prisiminimai apie būrimus iš vidurių?… Vaikams tie vaizdai neturi nieko bendro su žiaurumu. Tai tik mūsų suaugusių iškrypusi vaizduotė susieja visai skirtingus dalykus – žiaurumą ir kraują, kankinimus ir žalią mėsą. Vaikams tai yra tik tai kas yra – būsimi skanūs kepsniukai. Ir aš pradedu to paties mokytis. Matyti pasaulį vaikiškai, kai dalykas yra tik toks, koks yra. Mėsa yra maistas, o ne fui. Nes tai sukuria mano saugumą. Saugumas atsiranda tada, kai žinai, kad pats gali pasiimti šautuvą ir sumedžioti stirną. Arba nušauti priešą. Kai žinai, kad gydytojų tau reikia tik kraštutiniu atveju, o su kitais atvejais padeda susidoroti tavo žinios ir gamtos vaistinė. Kai nerūpi parduotuvių lentynos, nes tavo lentynos yra daug svarbesnės. Kai žinai, kad jokie piniginiai draudimai, perkelta atsakomybė nuo savęs ant kažkokios įmonės, neapsaugos tavo gyvybės. Kai pats prisiimi atsakomybę už save ir kartu labai gerai suvoki, kad ta atsakomybė, kaip ir tavo gyvybė yra labai labai nepatvari ir trapi. Ir vis tiek renkiesi būti atsakingas pats.

Grįžtant iš elnio medžioklės su dideliu maišu mėsos mus sustabdė policija, budinti netoli pasienio ir gaudanti pabėgėlius. Patikrinę bagažinę, šautuvus ir pamatę automobilyje du vaikus policininkai nenulaikė liežuvio už dantų. “Tai mokote vaikus žudyti?” Ne, mes tik mokome juos išgyventi naujojoje realybėje, nes tai bus jau jų pasaulis…