Mokėjimas duoti ir mokėjimas imti…

Vakar buvo kelionių diena, pravažiavau per 3 nedidelius ūkelius. Viename pirkau ančių kiaušinius perinimui, į kitą užvežiau lauktuvių duonos raugo, trečiame nusipirkau trilitrį pieno. Atrodo, kad galima būtų apsisukti per pusantros valandos ir grįžti prie savo darbų, tuo labiau, kad ir tuose ūkiuose virte verda pavasarinis darbymetis. Bet ne, užtrukau didesnę pusę dienos. Paukščių ūkyje man ir vaikams pravedė ekskursiją per visas turimas vištų veisles, papasakojo ūkio pradžią, pakalbėjoma apie mygtukinių telefonų privalumus. Antrame sodino prie stalo, kur iš karto atsirado savo gamybos vytintų mėsyčių, arbatos, savo medaus. Tada reikėjo apeiti daržus, šiltnamius, apžiūrėti viščiukus. Prisirinkau kalną daigų, kurių “pridygo per daug, kur juos dėti” ir išvažiavau pieno. Čia kaip visada užtrukau dar ilgiau, nes man reikėjo aptarti gervuogių sodinukų mainus į aviečių sodinukus, sužinoti ar jau ritasi ančiukai, vyrui apžiūrėti ką tik supjautas lentas, pakomentuoti, kad šis gateristas pjauna kur kas geriau ir pigiau nei gretimo rajono gateristas, apeiti planuojamą keisti stogą ir šiaip vyriškai paplepėti. Išsivežiau ne tik pieną, bet ir 2 dideliausius apelsinus vaikams…

Va taip mes kaimuose ir gyvename. Mažai kas čia laukia svečių, ypač pavasarį, nes darbas veja darbą. Bet kiekvienas užsukęs priimamas kaip laukiamiausias svečias. Ir nesvarbu, ar jis tik ūkio produkcijos pirkėjas, ar tiesiog užsukęs pasilabinti kaimynas, vis tiek svarbu jį neskubant priimti, aprodyti savo valdas, būtinai įdėti kokių nors lauktuvių. Ir tas ypač būdinga žmonėms, kurie gimę ir užaugę kaimuose. Atvažiavus į savaitgalinę sodybą suvalgyti šašlykų to nebūna… Todėl “pabėgėliai” iš miesto ir nėra tokie įdomūs, jie nebeturi to kaimiško paprastumo ir šiltumo, kuris liejasi per kraštus ir “aptaško” užsukusį įvariausiomis lauktuvėmis.

Lauktuvių ar dovanų dovanojimas pats savaime yra labai malonus dalykas. Juk mes esame mokyti ir jau įsisavinę, kad malonu apdovanoti kitus, kad nereikia tikėtis, kad tau atsakys dovana. Tai yra net nemandagu, nepadoru ir nepriimtina. Taip daro tik vaikai – jie su džiaugsmu dovanoja savo piešinius, iš darželių nurautas pačias brangiausias gėles kurias dovanoja darželių savininkei ir tikisi gauti dovanų iš apdovanotojų, neretai ir tiesiai šviesiai paklausdami – o ką tu man duosi. Mes, aišku, jau užaugę ir išsilavinę, bet viduje vis dar gyvena tas atviras vaikas. Tačiau tą vaiką mes mindome, kai kokia nors močiutė bando pasiūlyti savo uogienės stiklainį ar kokią seną, dar jos močiutės išaustą staltiesę. Oi ne, ačiū, mes visko turime, jums daugiau reikia, jūs tiek neuždirbate ir negalite sau nusipirkti, man nereikia, kur aš dėsiu… Ir taip trypiate tą vaiką, kuris vis dar gyvas senoje močiutėje ir nori dalintis visu pasauliu su svečiu… Mes mokame dovanoti. Taip. Bet mes jau nebemokame priimti dovanų. Ir tai viską keičia… Kaip jau ir kažkada sakiau – pasaulis keičiasi, ir keičiasi nuo mažiausių smulkmenų. Žmogus, kuris veža brangias lauktuves kitiems ir nieko nenori priimti yra ne lygus apdovanotajam. Jis yra aukščiau jo – gali duoti, bet jam nereikia imti. Štai taip mes elgiamės su savo dosniomis mamomis ir močiutėmis, sakydami – kam tau tas vargas, juk mes galime nusipirkti. Ir atimame džiagsmą, kurį suteikia galėjimas duoti kitam.

Todėl aš, atvažiavusi į svečius, ypač pas vyresnius žmones, ne tik vežu savo lauktuves. Aš imu iš jų dovanas. Vežu savo raugą, savo keptą duoną, savo sodinukus ar kiaušinius perinimui ir maistui, uogienes ir raugintas daržoves. Ir imu viską, ką man jie pasiūlo, papasakodama, kur savo ūkyje panaudosiu jų dovanas. Salierų sodinukai man reikalingi, nes nesudygo maniškiai, nesvarbu, kad aš juos atsėjau ir jie jau pradeda dygti, nesvarbu, kad aš saviškių vėliau neturėsiu kur dėti. Imu uogienes, nors ir mano lentynoje jų dar liko – bet čia juk kitoniška. Imu apelsiną, nors aš jų irgi nusipirkau, bet čia juk lauktuvės mergaitei, kuri užmigo mašinoje po viešnagės jau dviejuose ūkiuose… Imu marinuotus agurkus iš tetų, nes žinau, kad jos jų užaugina labai daug, užmarinuoja ir nespėja suvalgyti. Jei tų agurkų niekas neims, tai kam joms tuos agurkus auginti?… O jei jos neaugins ir nemarinuos agurkų vaikams ir vaikaičiams, tai tada jų gyvenimas neteks prasmės. Jos tik sėdės ir galvos apie mirtį kuri vis artėja ir artėja. Agurkai – jų išsigelbėjimas, jei jusm reikia jų agurkų, tai reikia ir juos auginančių tetų, ir tetų gyvenimas tęsiasi. Kas, kad skauda nugarą, bet ta nugara reikalinga ne tik jos savininkei. Imu viską, ką man pasiūlo. Ir žinot, keista, bet manęs laukia sugrįžtančios. Ir jau galvoja, ką dar galėtų padovanoti. Ir aš, ruošdamasi kitą kartą į tuos namus, irgi galvoju, ką man padovanoti. Galbūt kartais tai vargina, galbūt paprasčiau susitikti kažkur kavinėje ir kartu išerti puodelį kavos be jokių įsipareigojimų. Bet pasaulis keičiasi, kai mes juo naudojamės neįsipareigodami. Ir keičiasi ne į gerą pusę…

P.s. O kol mes važinėjome po ūkius duodami ir imdami, vyresnysis šešiolikmetis mokėsi duoti. Išplovė indus, sukasė kelias lysves, kūreno krosnelę, girdė triušius ir net iškepė Pavlovą. Aišku, čia ne šiaip sau, iš geros širdies. Imti vaikai labai gerai moka. Juos juk reikia mokyti duoti, todėl mes po mėnesio pertraukos jam įjungėme internetą ir dabar jis duoda ką gali, kad jo vėl neatimtume… Gyvenimas žiaurus, ir to reikia išmokti pačiame jauniausiame amžiuje, kad imdamas kreditą žinotumei kas tavęs laukia – nori gauti, turi ir duoti…