Odė Uodui (ir kitiems mažiems Dievo sutvėrimams, gaudomiems spąstais, lipniomis juostomis bei naikinamiems idealia tvarka)

Keturiolikta vasara nuo pabėgimo iš Vilniaus įnešė nemažai naujovių. Padvigubintas apynynas, vištynas ir triušynas, atsirado pienynas – ožkos. Bet čia tik materialūs, plika akimi pastebimi pokyčiai. Patys svarbiausi pokyčiai vyksta ne aplinkui mus, o mumyse. Ir kartais būna taip, kad patys nepastebimiausi, atrodytų beprasmiškiausi reiškiniai parodo, kad lavina iš tiesų jau pajudėjo.

Būtent toks pokytis manyje atsirado šiemet, po keturiolikos metų gyvenimo gamtoje. Labai keistas, labai mažas, bet kartu ir milžiniškas, toks, kad jį pastebėjusi supratau, jog kelio atgal nebėra. Kas atsitiko? Ogi šiemet pirmą kartą supratau, kad mane nustojo erzinti uodai. Tik tiek. Visą gyvenimą nelaukdavau vasaros, nes tada būna karšta, tvanku ir aplink malasi visokie zyziantys, burzgiantys, ropojantys, besikandžiojantys nariuotakojai padarai. Panikos nejausdavau, bet malonumas menkas. Ir ypač tas nykus uodų zyzimas miegamąjame, kai karšta taip, kad net galvos negali užsikloti. Belikdavo tik užtraukti langus visais įmanomais tinklais, užuolaidomis, viskuo kuo tik įmanoma. O šiemet, tik prasidėjus uodams vakare guliu ir klausausi zirzimo. Ir jaučiu, kad jie manęs visai nenervina, aš net galiu užmigti klausydama jų lopšinės. Ir šiandien ryte, 4.30 val., mane prabudino atsitiktinis uodas, pasakęs į ausį: “A, ir tu jau nemiegi”. Nemiegu, vadinasi laikas keltis.

Kodėl mane nustojo erzinti visi šie zyzliai? Dar nežinau. Gal tiesiog supratau, kad jie visada bus. Gal, kad jie tiesiog čia gyvena, kaip ir aš. O gal todėl, kad jie čia daug seniau apsigyveno, ir būtent aš esu tas, kas įkyriai įskrido pro jų langus? Anksčiau nenorėdavau suprasti, kam gi tie uodai reikalingi. Na, gerai, žinau, kad Šiaurėje jų būtinai reikia tam, kad elniai turėtų pašaro. O čia ir taip visko pilna. Ir tik šiemet, kai mūsų gyvenimas pradėjo prisitaikyti prie aplinkos, o ne aplinka prie mūsų, pradėjau matyti…

Beveik iš karto po mūsų mažojo namelio langais iškastas tvenkinys, apaugęs niekada nešienaujama žole, kuriame plaukioja karosai, varlės, žalčiai ir vaikai. Mes su vyru gal net dažniau už vaikus…Tik pradėjus šilti orams iš vandens pradėjo kilti uodai… Iš karto virš jo pradėjo skraidyti kregždutės. O į vandenį sušoko žalios ir rudos varlės ir pradėjo savo koncertus. Iš paskos varlėms, atsirado buožgalviai (Marcelė jau trečius metus juos vadina “beguožiais”, nors jau ir žino tikrąjį pavadinimą), į vandenį sušliaužė žalčiai. Smagu maudytis tarp varlių, žalčių ir beguožių, nors pastarieji man, kaip moterai, kelia šiek tiek baimės – niekad nežinai kur jie galį įlysti, ypač kai maudaisi nuoga… Užsivedė nuostabusis gamtos ratas: atsirado uodai, juos gaudo paukščiai ir varlės, varlės atsiveda palikuonių, kuriais maitinasi žalčiai. Žalčiai apsigyvena aplink tvenkinį esančiuose apynių laukuose, po juoda plėvele. Kai ravi net šiugžda… Ten jie medžioja vabalus, kirminus bei mažus kirstukus, kurie pamėgo žolėmis ir šienu mulčiuotus apynių laukus. Po apyniais, tarp šaknų atsirado ištisas urvelių labirintas. Urvelių iš pradžių išsigandome, kad nepakenktų apyniams. Bet nepradėję panikuoti ir pastebėję kelis metus pamatėme, kad ten, kur yra urveliai, apyniai kuo puikiausiai auga ir net mėgsta palei juos leisti šakniastiebius – rizomus, mūsų naujų apynynų pradžią. Atsikrausčius į apynyną žalčiams, kirstukų turėtų sumažėti… Ir viso šio rato pradžia yra uodai…

Uodai, žalčiai, varlės ir rūpūžės mane jau išmokė, kaip reikia tvarkytis sodyboje. Kaip iš tikrųjų reikia tvarkytis. Taip, kad nesujauktumei senesnės tvarkos už žmogiškąją. Jau esu sutvarkiusi vieną sodybą. Sutvarkėme lentų kauges, malkines, išmėtytas žieves bei rakandų krūvas, nušienavome pašalius. O kaip kitaip, kai turi priimti turistus, pripratusius prie gražios aplinkos. Ir ką? Ogi iš sodybos išsikraustė visa senovinė, mus laiminusi žalčių giminė. Ir vieta mus išvijo, teko bėgti neatsigręžiant.

Dabar tvarkausi taip, kad nesujaukčiau tvarkos padarams, kurie čia gyvena kur kas ilgiau už mane. Tegul mūsų svečiams ir atrodo netvarkingai iš šakų sukrautos tvoros aplink daržą ar lentų krūvos nuo vėtros nunešto tvarto stogo, tegul buvę šeimininkai šiurpsta nuo nešienaujamų pievų abipus kasdien vaikštomų takelių, ar sumažinto iki minimumo kiemo. Tegul, jie gi čia negyvena. Užtai toje “betvarkėje” gali apsigyventi žalčiai, angys, pelės, kirstukai, paukšteliai, rūpūžės, tritonai, uodai, musės ir gyliai. Ir taip po truputį amžinas gamtos ratas pagauna savo nutrauktą “uodegą” ir pradeda vėl suktis… Uodai-varlės-žalčiai-kirstukai-mes… Ir tik dabar, visą tai parašiusi supratau, ką reiškia tas toks nereikšmingas pokytis, kai mane nustojo erzinti uodai… Juk paprasčiausiai aš buvau įtraukta į amžinąjį ratą, mane priėmė į jį, kartu su visa smulkme… Ta, kurią mes taip sėkmingai, su tokiu pasimėgavimu ir legaliai bandome išnaikinti savo išlaižytomis sodybomis, nuskustomis vejomis, sutvarkytomis malkinėmis…