Ach, tas birželis…

Na gerai, birželis yra gražus. Gražus ir tuščias, kaip kokia manekenė ant podiumo. Ana yra vaikščiojanti drabužių pakaba, o šitas vasaros pakaba… Aplinkui viskas tik žydi, tik puošiasi, tik čiustijasi, skraido, čiulba ulba. Šviesa įjungta visą parą, tik plieskia į akis. Kieme arba prašmatnus baseinas nuo lietaus, arba betoninės grindys nuo per sausrą išdžiuvusio gimtojo kiemo molio. O ėsti nėra ko. Šiaip aš ir valgyti moku, bet biželį tik ėdu, pripuolusi prie maisto po darbų…

Jau kažkada minėjau – negaliu pakęsti gegužės ir birželio. Taigi ten tuštuma dykuma… Net miegoti neišeina kaip žmogui. Esu tragiškas vyturys nuo pat mažumės, Naujaką pirmą kartą pamačiau paauglystėje, maždaug tiek ir užteko. Saulėlydis man egzistuoja nuo vėlaus rudenio iki pavasario, saulėtekį matau ištisus metus. Na bet kaip eiti miegoti, kai į akis plieskia saulė?! Tada – ūkis… Balandį gal ir smagu pradėti naujus darbus, sėti, purtyti velėnas, planuoti kur ir kas. Gegužę nėra kada net galvoti. O va birželis – tai tragedija. Trečią mėnesį iš eilės bandai atsėti burokėlius, arba morkas, arba žirnius… Šiemet žirniai mano tragedija, kiek atsėju – tiek supūna… Ravi ravi tuščias lysves… Laistai laistai… O atsinešti iš ten nėra ko. Nebent svogūnlaiškių ar lapų. Gegužę jie dar džiugino, kaip ir dilgėlės. Bet aš ne ožka, lapais neprasimaitinu… Salotas sėju tik dėl grožio, kad greičiau sužaliuotų lysvės ir nereikėtų ravėti tuščių… Nueini į mišką – ten irgi vien lapai ir samanos… Pavasariniai grybai baigėsi, normalūs dar neprasidėjo. Mėlynės tik žydi, žemuogės dar nenoksta. Kažkada, kai tekdavo labai daug dirbti su restoranais man sakydavo, kad pats sunkiausias mėnesis su sezoniniu meniu dirbantiems restoranams yra būtent birželis. Ne sausis ar kovas, o birželis. Pavasarinis maistas baigėsi, o vasarinis dar neprasidėjo, tuštuma nykuma… Bitės medų dar tik neša, vištos ir antys masiškai sugalvoja perėti, va tik pieno sočiai. Virtuvėje viryklė baigia apaugti voratinkliais… Ir vaikštai žmogus kaip šlapiu maišu trenktas – aplinkui tiek grožio ir dainų, o tu nori tik miegoti ir suėsti kokį tikrą šviežią patiekalą… Iki ramaus miego gerai pavalgius – dar du mėnesiai. Tada ir vakaras sugrįš, ir lysvės bus pilnos ne žolių, o tikrų daržovių… Va taip ir stumiu dienas iki liepos antros pusės ar rugpjūčio. Baisiausias birželis kokį tik teko išgyventi buvo tas, kai laukiausi Marcelės – vasaros pradžia ir pirmasis trimestras nėštumo… Jį prisimenu kaip kokią begalinę dieną po itin audringo vakarėlio žalioje jaunystėje…

O praeina birželis, ateina liepa… Jau nebėra tos žaliosios masės, kuri tiesiog virsta ant tavęs vasaros pradžioja. Ta visu esanti ir virstanti žalioji masė man kelia klaustrofobijos pojūtį… Žalia spalva apslopsta, pievos ir liepų medžiai pradeda rusvėti, retėti, karštis jau nebe taip vargina, gal ne toks drėgnas, gal tiesiog įpranti, dienos dar neakivaizdžiai, bet realiai trumpėja, rugpjūtis jau ranka pasiekiamas. Daržuose atsiranda bulvės, morkos, burokėliai, cukinijos, agurkai. Ant krūmų serbentai, agrastai. Miške žemuogės, mėlynės, voveraitės. Virtuvėje pradeda rikiuotis stiklainiai. Ir taip staiga atsirandi rugpjūčio mėnesyje, kai ruduo jau čia pat. Nuo antros liepos pusės man vėl atsiranda noras krapštytis daržuose, sėti, ravėti, laistyti. O ir vietos tam atsiranda. Grįžus į virtuvę prie stiklainių, staiga užeina kūrybinis šišas gaminti ir rašyti. Dingsta visas mieguistumas ir gyvenimas vėl atgauna alyvinio obuolio skonį…