Daiktas visam likusiam gyvenimui

Prieš porą savaičių dalyvavau labai smagiame aludarių festivalyje, kur buvau pakviesta papasakoti apie rauginimą. Koks gi pasakojimas be paragavimų? Liepiau vyrui nupirkti bent komplektą vienkartinių indų, bet kaip ir visur visada įsidėjau visus turimus asmeninius šaukštus ir dubenėlius. Vienkartinių net neprireikė, įtariu, kad jie taip ir liks supakuoti ir taps daugkartiniais palydovais į paskaitas. O va su tais maniškiais kasdieniniais šaukštais įvyko mažas įvykis, privertęs kitaip pasižiūrėti į turimus daiktus. Kaip visada smulkmena išjudina daug didesnius dalykus, ypač pasaulio suvokime…

Mano šaukštai irgi ne šiaip sau kokie. Gal yra keli metaliniai, kuriuos paveldėjau atsikrausčiusi į šią sodybą. Kiti melchioriniai, vienus padovanojo viešnia iš Švedijos, pirkusi toje taip mėgiamoje skandinavų “išparduotuvėje” kur galima rasti visko, ko kitiems jau nereikia. Kiti dar iš tėvų, lydėję mane visą gyvenimą. Tikrai galima sakyti, kad visą gyvenimą valgau tik su vienu šaukštu. Grįžtu prie festivalio. Besivaišinant sūdytais agrastais, kažkas paklausė, gal galima pasiskolinti šaukštą, kad paragautų šalia stovinčio prof. R.Laužiko siūlomos degtienės, salintos košės. Sakau, aišku, skolinkis, tik nepamiršk grąžinti, nes šių šaukštų man turi užtekti iki gyvenimo pabaigos. Pasakiau ir viduje net krūptelėjau. Juk tikrai man šių šaukštų turi užtekti iki gyvenimo pabaigos ir dar mano vaikai su jais maitins savo vaikus…

Ir kiek daug mes turime tokių daiktų, kurių užtenka visam gyvenimui… Kavą geriu iš to paties puoduko jau 15 su puse metų. Turiu dar vieną lėkštutę, iš kurios valgydavau pas močiutę, valgau iš jos ir dabar. Lėkščių man jau niekada nebereikės pirkti, stalo įrankių irgi, puodelių bei stiklinių turiu sočiai iki statistinės savo gyvenimo pabaigos, apskaičiuotos pagal vidutinį gyvenimo trukmės rodiklį. Patalynės turbūt irgi užteks, jei neužpuls žiurkės. Staltiesių, lovatiesių, baldų parduotuvės man jau nebegręsia. Virtuvės rakandų, tokių kaip katilai, ketaus keptuvės, sietai, bliūdai, man turi užtekti. Peilį – kapoklę ką tik nusipirkau ir dabar mano virtuvinių peilių kolekcija užbaigta, yra 6 vnt. kurių užtenka visiems gyvenimo atvejams, duonos peilis net yra nelabai reikalingas, bet jį man padovanojo… O kapoklė turi būti amžinas gendančios mėsmalės pakaitalas. Siuvimo, skalbimo mašinas moka taisyti vyras, naujų nereikia, bet gal dar ir teks kokią įsigyti, kas mane tikrai gąsdina… Paskutinę porą batų pirkau prieš… gal prieš 5 metus… Visi anksčiau pirkti vis dar “galioja”, todėl naujų pirkti negalima. Va kroksus tenka kasmet pirkti, gal reikėtų paieškoti kokių medinių klumpių, tų jau nespėčiau sudėvėti… Net knygas nustojau pirkti, nes yra bibliotekos, o ir namie dar tiek neperskaitytos, būtinai reikalaujančios skaitymo klasikinių autorių literatūros… Juk kaip galima kalbėti apie šiuolaikinę literatūrą, jei neperskaityta klasikinė?!

Atrodytų, toks mažas ir įprastas, kasdien čiupinamas dalykas yra šaukštas. O pasirodo, jis gali tapti tikru simboliu, rodančiu, kad mums visiškai nereikia naujų daiktų. Kad yra gausybė daiktų, kurie gali būti kasdien naudojami ir keliauti iš kartos į kartą. Dabar, kai tik iš nuotaikos nebuvimo užsimanau kažko naujo, pasižiūriu į šaukštą. Tada apsidairau namuose, ir pamatau, kad man visiškai nieko iš tikrųjų nereikia, geriau jau taisyti nuotaiką šviežiu duonos kepalu, išravėta lysve, ožkos arba Marcelės glamone…