Vanduo…

Viduržiemyje, žiūrėdama pro langą į užšąlusį, apsnigtą ir žolių kupstų “tortais” papuoštą prūdą, pagavau save galvojant apie tai, kad kažin ką atiduočiau už atviro vandens vaizdą bei slydimo vandeniu plaukiant jausmą… Šią žiemą nieko taip nepasiilgau kaip vandens, lašų kapsinčių į vandenį, barbenančių į stogą ir miglos lašelių įsipinančių į plaukus lauke. Ir net balų, šlapių kojų, net vasarinės drėgmės troboje. Vanduo yra tas daiktas, be kurio negaliu gyventi, o prasidėjus sausrai visa įsielektrinu ir įsinervinu kaip katė prieš audrą… Gal todėl aš taip myliu antis. Jos lygiai tokios pačios kaip ir aš – turkšlės, netvarkingos iki pasiutimo, visada užsiėmusios ir puikios mamos. Ir be vandens negali gyventi.

Vienu žodžiu prašiau, prašiau ir prisiprašiau. Dievulis jau kad davė, tai davė. Kaip visada, kai žmogus ko nors baisiausiai nori, prašo su ašaromis ir skaudančia širdimi, tai Dievulis susimyli ir duoda. O duoda savo mastais, ne žmogaus. Gavau lietaus, vandens, purvo. Po kojomis ir ant galvos. Darže galiu auginti ryžius, nes niekas daugiau ten nebegali augti. Neužtenka, kad viduryje daržo yra požeminis šaltinis, neduodantis ramybės kol apdžiūsta, dabar tarpulysviuose galiu auginti auksines žuveles. Na gerai, bent jau tritonai tai tikrai juose auga. Ryžius auginti galiu ir ant visų privažiavimo į sodybą kelių, o jų net 3, skirti būtent tiems vandens pertekliaus atvejams. Ir visi nepravažiuojami. Vakar atvežtas plytas, skirtas naujai krosnelei, teko palikti pusiaukelėje ir laukti geresnių laikų, kad bent su karučiu būtų galima privažiuoti. Kieme į tualetą tiesiog šlepsime per balas. Gerai, kad tam aš nealergiška, šlepsėjimas per balas vis dar yra vienas iš mažų gyvenimo malonumų. Paukščių kiemas – ištisa ančių malonumų aikštelė. O vištos pasipiktinusios žiūri į mane su ta savo viena ake ir karkia: A nematai, kad paaugliai viščiokai kai pasiutę laksto purvini kai velniai? A? Nematai? A? Ką? Triušiukai nuo drėgmės krenta kaip lapai, jau trečius metus auginame, o dar nė vieno neparagavome… Prūdas seniai pamiršo savo įprastus krantus, o bulvių laukas tapo molio kasyklomis. Arba ten būtų galima vesti kryžiuočius, kaip kad Susaninas darydavo. Gal tada kitais metais gerai patręštas laukas duotų gausesnį derlių arba pradžiūvus būtų galima priduoti metalą ir nusipirkti bulvių žiemai… Tik kur tu dabar gausi tų kryžiuočių?… Visas vandens perteklius, kuris lieka apsėmus bulves, lysves, apynyną, vištų kiema, nuteka į paraistėje esančią balą apsuptą dideliu gevuogynu. O ten apsigyveno perkūno oželis, visą mielą pavasarį erzinęs mane savo mekenimu. Dabar jau erzina ožkas. Skalbiniai nedžiūsta, uodai veisiasi kaip pašėlę, net ir mane pradeda nervinti. Ir visur pilna gyvačių. Na gal ten žalčiai, kartais tiesiog nespėju įsižiūrėti. Imu šieną kluone – iš po rankos išsiraito šarangė varangė, einu pas vištas – iš po kojų tik šnypščia rangosi, sodinu pomidorą prie klėtelės – dar vienas bando įsirangyti tarp sienojų, į moliūgyną tarp suverstų senų sutręšusių rąstų bijau net ir eiti, ten bus tikras gyvatynas. Apynyne po plėvelėmis irgi žaltynas. Lietuje skaisčiai, kaip giedras dangus, mėlynuoja mūsų senojo Belaruso stogas, taikiai laukiantis šienapjūtės. Sakau vyrui, ar tu kartais užmeti akį į traktorių, gal jau įtrauktas į liūgynus ir tik stogas matosi? Sako, nieko, pastačiau ten, kur daug susipynusių šaknų, išvažiuosiu.

Na ir ką? Ogi viskas man tinka. Gal kartais ir paburbu šlepsėdama per tą gyvatyną – liūgyną, tačiau gerai žinau, kad nieko negaliu pakeisti. Tegu sau lyja, tegu visi aplinkiniai raistai prisipildo vandens, kad juose galėtų veistis gyvatės, varlės, kiminai ir nokti spanguolės. Tegul sau būna tas molis šlapias, bulvių užteks tiek kiek bus. Viskas yra taip kaip yra, ir bus taip kaip bus.

Tik parašius tekstą, iš savo migio atsirado Jurgis. Žiūri į mane paklaikusiomis didelėmis mėlynomis akimis ir sako: ”Ką tik supratau vieną dalyką – mes esame agurkai su jausmais… Ir mumyse, ir agurkuose virš 70 procentų yra vanduo…”