Diedukas galvoje…

Vakar varčiau šieną grėbliu. Ir galvojau. Galvojimui geriau už grėbimą tinka nebent ravėjimas. To irgi užteko šią savaitę, tai dabar aš esu labai galvota. Grėbimo galvojimas buvo apie vieną rusų sentikį dieduką giliai Sibire. Ten jų dar daug likę, gyvena nuo tada, kai pabėgo nuo religinių persekiojimų. O juk jie gyvena lygiai taip pat, kaip tada, kai pabėgo, atsilikę nuo pasaulio šimtmečiu, be traktorių, telefonų, lygintuvų. Ir viskas pas juos nupjauta, išlyginta ir žinoma apie gimines ar kaimynus. To dieduko paklausė, ar jam ūkyje nepraverstų traktorius. Ir jis, sėdėdamas ant arklio traukiamos šienapjovės pasakojo. “Matai, aš dabar nusišienausiu šią pievą, sutvarkysiu šieną ir man jo užteks. O turėčiau traktorių, norėčiau dar vienos pievos, o gal net ir anos kalvelės, ar net už jos. Traktoriaus neturiu ir man užtenka to, ką galiu padaryti su arkliu. Va taip ir keliauju iš metų į metus, darydamas meldžuosi ir einu Dievo pėdomis…”

Mano šienas nušienautas traktoriumi, bet vartyti, grėbti ir suvežti į kluoną tenka rankomis ir paprasta mašinos priekaba. Jo užtenka triušiams ir vištoms, turės užtekti ir 2 ožkoms. Ir gerai. Nors jau esu pagalvojusi, kad gal tų ožkų reikėtų daugiau, bet giliai viduje tupintis dokumentinio filmo diedukas man sufleruoja – įsigysi daugiau ožkų, reikės daugiau šieno, rankomis nespėsi sugrėbti, reikės grėbiamosios, priekabos traktoriui, daugiau degalų, daugiau daugiau daugiau… Na ir kam man daugiau ožkų, jei pieno dabar ir iš šių užtenka, užtenka ir kefyrui, ir sūriui, ir košei. Šiemet jau vieną kartą nutildžiau ta dieduką, apsigyvenusį mano galvoje, kai sugalvojau 2 kartus išsiperinti viščiukų. Kai ritosi, tai jau ritosi, o po to iš karto pradėjo kilti grūdų kainos. Kilo dar greičiau nei viščiukai spėjo lįsti iš kiaušinių. Dabar laukiu rudens, naujo kviečių derliaus su naujomis kainomis ir skaitau, ką tik įmanoma apie vištų lesinimą minimaliai šeriant grūdus. Būčiau paklausiusi dieduko, vištos pačios būtų išperėjusios vaikus, juos būčiau saugojusi, kaip saviškius ir turėčiau puikią senų vištų pamainą. Jų būtų ne daugiau, nei mums patiems reikia, nereikėtų labai smarkiai sukti galvos, kiek ir po kam reikės pirkti pašarus… Dabar turiu pašėlusių paauglių būrį, siaubiantį visą vištinyką… Nes turiu inkubatorių, kuris leidžia išsiperinti daugiau… daugiau daugiau daugiau…

“Daugiau daugiau” principas galioja visur. Štai virtuvėje dabar turiu tik akmeninę trintuvę- piestą, tai pesto padažą iš žolių darau retai ir po nedaug. O kai turėjau virtuvinį kombainą, tai pasigamindavau puslitrį žalios košės iš bele ko. Pusę jos dažniausiai išmesdavau. O juk pesto reikia ne tik žolių, reikia aliejaus, sūrio, riešutų… Ir dabar dar matau nemažus stiklainius su įvairiais “trinalais” ir liūdnai į juos žiūriu, nes žinau, kad tiek tepamos “košės” gali suvalgyti tik 100 alkanų žmonių. Tiek, kiek reikia pietums, gali sutrinti tik piestoje.

Dar galvoje apsigyveno japonė bobutė, kuriai 94 metai ir jis vis dar augina raudonas azuki pupeles, pati renka bambukų lapus ir gamina japoniškus saldumynus mochi. Ji sako, tas, kas dirba rankomis, visada turės pinigų, tiek kiek jam reikia. Rankos yra šventos, jos liečia auksą. Jos auksas yra mochi, kasdien gaminamas žmonėms…

Kas yra mano “auksas”? Kasdieninis maistas šeimai? Kasdieninis rūpestis ūkiu? Tekstai kuriuos rašau? Viską juk paliečia mano rankos, viską apglosto, viskas į mano galvą atkeliauja per jas. O kai tik pabandau rankas pakeisti prietaisu, bandydama jas apsaugoti ar sutaupyti laiko, kažkas slyste išslysta iš mano gyvenimo. Kažko netenku, nesaugau, išmetu… Tada prireikia daugiau. Daugiau daugiau daugiau… Ir jau nebeužtenka laiko, pinigų, daiktų. Kol darau rankomis, diena turi tiek valandų kiek jų yra ir viską spėju, kai tik pradedu taupyti laiką, jo pritrūksta… Taip ir mokausi keliauti Dievo, ėjusio baso ir pėsčiomis, pėdomis…

Gerai turėti “starovierą” dieduką galvoje, kuris tau sako – turi rankas ir tau turi užtekti to, ką jos pagamins, o jei užsimanysi daugiau, kalbėk atgailos maldą…