Šienapjūtė…

Jau minėjau, kad negaliu pakęsti birželio su jo pirmais karščiais, naktų išnykimu, piktžolių tvanu, neturėjimu iš ko ir kada gaminti. Dabar prie viso to prisidėjo dar vienas darbas, gadinantis nuotaiką – šienapjūtė. Nepatinka man darbai, kur nuo tavęs taip mažai kas priklauso. O čia viskas priklauso nuo orų. Jei bus geras oras, nušienausi, apversi kartą, sugrėbsi ir suveši. Jei lis, lauksi kiek reikės. Gal ir sveika kartais prisiderinti prie oro sąlygų, kur nieko pats negali pakeisti, čia ypač skirta tokiems miestiečiams, kaip mes, nuo mažumės įpratusiems viską gauti čia ir dabar, nepaisant sezono, oro, prietarų. Bet su mano paveldėtu polinkiu į darboholizmą, didelis darbas, kurį būtina nuveikti, o nieko negali paspartinti ar pakeisti, neleidžia ramiai miegoti naktimis…

Šiemet šienapjūtė išpuolė kaip reikiant. Vis lijo, ir lijo, ir lijo, kaip iš knygutės apie Mikę Pūkuotuką… Beveik galima plaukti per kiemą iki tuliko medaus puodynėje. Bet sulaukėme ir mes giedros, puolėme šienauti savo naujuju senu Belarusu su naujausia sena šienapjove, kuri, savaime aišku, ėmė ir sulūžo. Vyras mano ne pėsčias, jo nesugadino net užbaigta istorijos doktorantūra. Išrinko šienapjovę, surado kas ir kaip, nusipirko naujas detales ir sutaisė. Didžiausias džiaugsmas buvo detalių traktoriui pirkimas. Sako: “Nuėjau, paprašiau to ano (tiesą pasakius neatsimenu, ko jam ten reikia, ilgametė kartu gyvenimo patirtis išmokė, kad nebūtina girdėti visų vyro kalbų, o įsiminti reikia tik pačias įspūdingiausias vietas). Parduotuvėje privirtę tokių pačių kaip aš – taisančių šienapjoves ir traktorius. Pagaliau pasijaučiau tikru vyru, net pardavėjai jau kitaip žiūri į mane kai perku traktorines detales.”

Šienas nušienautas, dangus giedras, kepina rekordiniai birželio karščiai. Man, kaip gimusiai žiemą ir užaugusiai šešėlyje, karštis yra vienas iš nepakenčiamų gyvenimo nemalonumų. Net viduryje žiemos, kai užkaisdavo krosnis, eidavau basa pastovėti ant nešildomų virtuvės plytelių. 17 laipsnių yra optimalus karštis, kurį galiu ištverti. O čia 30 su gabalu ir džiūstantis šienas. Net nustojau žiūrėti į termometrą, nes iš karto darosi bloga ir stoja širdis. Bet yra kaip yra… Vartau šieną, prakaitas varva per akinius, ant kojų – uodų kojinės. Tarsi to būtų maža, orų prognozės ir vėl apsiriko – viena diena paankstino žadėtą liūtį, ir visas darbas nuėjo šuniui ant uodegos. Vietoje to, kad numatytu laiku išdžiovintas kaip priklauso šienas būtų suvežtas ir tada prasidėtų žadėtas lietus, viskas sulijo, ir džiovinimas prasidėjo iš naujo. Prakaitas ant akinių, pūslės ant delnų nuo grėblio, uodų ir naujai atsiradusių gylių kojinės… Vartau ir galvoju, na kodėl apie dalgį tiek dainų sudėta, o grėblys vos vienoje kitoje paminėtas? Kauptukas iš viso ignoruojamas… Arba kodėl dabar negalima sudėti dainos apie sekatorių šakoms karpyti, tas irgi naudingas dalykas. O čia – vien dalgiai ir dalgiai. Va pakalnėje plyšauja vyras: “Kraujai per pradalges varvėjo nuo tėvo dalgio ašmenų…” Žinau, kad neteisingai, bet negi senam metalistui-trešeriui, dabar jau seniai praplikusiam, uždrausi dainuoti apie kraujus?…

Pagaliau šienas išdžiovintas, sugrėbtas į krūvas ir visos šeimos pastangomis suvežtas į kluoną. Pirmą kartą grožėjausi savo sūnų darbu. Vis tik tiesa – gyvenimas kaime, ūkyje pataiso net labiausiai sugadintus priemiesčio vaikus. Anie mano “lodariai”, retai padėdavę, kai buvome užsiėmę svečių namais ir kitais “švariais” darbais, šiemet šiene dūzgė kaip bitelės. Gal kelis kartus ir teko viena ausimi nugirsti draudžiamos rusų kalbos žodelius skirtus šienui, bet šiaip jokio burbėjimo, kad pavargo, nori pailsėti, kada baigsime, gal geriau rytoj… Visi keturi didesni šemos nariai plušo su šienu, o Marcelė nešiojo vandenį ir dainavo, kad būtų lengviau ir linksmiau. Štai čia mane ir suėmė gerumas iki ašarų, nes nė karto iki šiol nebuvo taip, kad visa šeima visomis savo jėgomis, stengtųsi padaryti tą vieną bendrą darbą. Mieste ar gyvenant be ūkio to neišeina padaryti. Nėra sąlygų sutraukti visą šeimą į vieną vietą, prie vieno bendro darbo. Gal šis darbas ir nėra didelis malonumas, bet juk visi didieji pasiekimai nėra malonumais pagrįsti. Šiokia tokia prievarta yra būtina, jei nori pasiekti ko nors tikresnio savo gyvenime, ar suburti šeimą į vieną vietą… Šienapjūtė tam tinkamiausias dalykas. Jei rūpinatės savo vaikais ir šeimos tvirtumu, pabandykite porą kartų pakeisti pažintines keliones po piliakalnius į talką ūkyje su šienu.

Viskas pagaliau baigėsi, šienas visas kluone, visi išsimaudę prūde, pavalgę ir iškritę kiekvienas prie savo įprastų įrenginių, telefonų, kompiuterių ar knygų. Dienos pabaiga, kaip ir turėtų būti, ožkos melžiant nuspyrė pieną, net nesugebėjau supykti ant jų… Muskusinės antys nemačiomis įsibrovė į šiltnamį ir nuėdė visus pirmuosius agurkus, kuriuos jau ruošiausi nuskinti vaikams. Tiesą pasakius nulesė ne tik pirmuosius, o visas iki vienos užuomazgos su žiedais maždaug tiek kiek pasiekė – apie 50-70 cm nuo žemės. Va tik ilgųjų nelietė, kas čia per velnias? Marcelė puolė į ašaras, o aš tą vakarą jau nieko nepajėgiau padaryti. Bet iki ryto keršto planas subrendo. Agurkai – šventas reikalas visai šeimai. Antys muskusės – palaida bala, nei pagausi, nei uždarysi, mūsų ūkyje jos taip ir neprigijo. Žiūrėjau žiūrėjau, kaip kitą rytą po šieno ir tvankios nakties visas dar sumurlintas vyras bando jas pagauti su sietu. Galų gale neištvėriau, sakau, ar tu durnas, pliek šratais ir nebereikės bėgioti. Žiūri jaučio akimis, sako, ką, jas visai nušauti?! Ir tik nukurnėjo savo žaisliuko atsinešti. Taigi, pietums po įtemptų darbo dienų valgėme antienos troškinį su sūdytais agrastais, kuris atgaivino net perkaitusią per šienapjūtę ir nuo ryto vemiančią Marcelę, o popiet vėl atkeliavo paankstinta audra, atvėsinusi perkaitusį orą ir vėl pripildžiusi jau spėjusias išdžiūti balas kieme…

Nutrauka iš knygos “Natūralus rauginimas” fotosesijos

2 comments