Patogumai ir nepatogumai…

Žmogus – keistas padaras, turintis neišemiamas galimybes pasiekti pačias aukščiausias viršukalnes, o vietoje to pasirenkantis sėdėti ant sofos ir braukyti pirštu telefoną. O gal nieko keisto čia nėra, juk ten irgi yra tos viršukalnės, tik labai sumažinto formato… Ir viskas labai suprantama, juk sėdint nereikia įdėti jokių pastangų, viskas lengva, paprasta ir patogu. Bet aš bėgu nuo patogumų…

Bėgti nuo patogaus gyvenimo nėra lengva. Tam reikia prievartos prieš save patį, kasdieninės stiprios valios ir budrumo. Aš valios neturiu, na neturiu ir tiek. Todėl apsupu save priverstiniais privalumais, neleidžiančiais užsidaryti kambaryje ir sėdėti prie ekrano. Juk visi seniai žino, kad sveikiausiai ir laimingiausiai gyvena tie žmonės, kurie visą dieną būna lauke, valgo paprastą savo užaugintą ir pagamintą maistą, vasarą maudosi ežeruose, reguliariai lankosi pirtyse. Bet va kaip tai pasiekti, kasdien neprievartaujant savęs ir neatgailaujant dėl savo silpnos valios?… Buvau ir aš ant tos patogios sofutės, nuo kurios taip netoli šaldytuvo durelės ir kartais toks nepasiekiamas laukas… Tas buvimas baigėsi žiauria klinikine depresija. Jei būčiau ėjusi pas gydytojus, būčiau gavusi kalną receptų įvairioms piliulėms. Bet aš mėgstu sunkumus ir nemėgstu gydytojų. Pasirinkau bėgimą nuo sofutės ir senovinį, patį veiksmingiausią gydymo būdą saule, žeme, vandeniu, darbu ir maistu.

Gyvenant patogiai, t.y. su tualetu, dušu, TV, šalia parduotuvių ar maisto pristatymo tarnybų, gydytis nėra lengva. Nes kartais tiesiog nėra jėgų atidaryti duris ir išeiti į saulę pasivaikščioti, nors gerai žinai, kad tau tai yra geriausia. Bet negali ir viskas. Ir prie blogos savijautos prisideda sąžinės priekaištai dėl silpnos valios. Viskas blogėja… Bet jeigu įmeti save į tokias sąlygas, kur tiesiog esi priverstas kažką daryti, viskas pradeda šviesėti. Taip, aš galėčiau namie įsirengti biotualetą ir net dušą, tikrai tam atsirastų vietos bei lėšų, tačiau tada vėl susidarytų sąlygos sofutės gyvenimui, kurio aš taip bijau…

Dabartinis gyvenimas be patogumų ir “laisvų” pinigų, leidžiančių pirkti ką įsigeidus yra prievarta prieš save. O kartu ir bilietas į paprastą, sveiką gyvenimą, neapkartintą kitos kasdieninės prievartos prieš save – kovos su savimi, verčiant eiti į lauką, verčiant auginti ir gaminti sveiką maistą, verčiant reguliariai eiti į pirtį, kasdien judėti. Pastaroji prievarta yra kur kas “kartesnė”, nes jei nebūtina, tai dažnai leidi sau nedaryti, o tada jauti sąžinės priekaištus. Lauko wc mane priverčia kasdien po kelis kartus, nesvarbu koks būtų oras – liūtis, pūga, 30 laipsnių šalčio ar karščio, išeiti į lauką. Gal tai atrodo smulkmena, tačiau ji yra labai svarbi – aš kasdien bent kelioliką metrų nukeliauju tikra, žole apaugusia žeme po atviru dangumi. Pamatau koks dabar oras, koks dangus, kokie debesys, kokios žvaigždės ir mėnulio fazė. Kada dabar suaugęs žmogus mato žvaigždes?… Tai retenybė. Aš turiu privilegiją per prievartą jas matyti visada kai tik giedras dangus. Namie nėra dušo, vadinasi pirtis kūrenama kas savaitę ar net 2 kartus per savaitę. Kai kas nors skundžiasi, kad sodyboje neturi vonios ir dušo, mes giriamės, kad turime atsikirą pastatą prausimuisi. O vėliau pirtyje visada yra vandens, jei užsimanai nusiprausti paprastą nepirtinę dieną. Kasdieninio dušo jau nėra, užtenka nusiprausti kas antrą, kas trečią dieną. Oda nebėra tokia sausa ir jautri kaip anksčiau, o vanduo vėl atgauna savo terapinę, gydomąją, paskirtį. Kai man pasidaro per daug sunku ar liūdna, einu ir nusiprausiu. Kai namie nelieka lengvai pasiekiamo pirktinio maisto, tik maisto produktai (yra toks sveikuolių posakis: nekenčiu, kai atsidaręs šaldytuvą ten randu ne maistą, o produktus), esi priverstas gaminti ir valgyti šviežią maistą. Tuo geriau tau. Kai atsiranda gyvuliukai, nors patys minimalistiniai: vištos, triušiai, ožkos, esi priverstas kasdien judėti. Kad ir koks būtų oras, nuotaika, savijauta, vis tiek gauni būtiną kasdieninę mankštą ryte ir vakare. Pastovių pajamų nebuvimas verčia visą laiką būti budriam, kūrybingam, gal net kartais veltis į visokias ne itin pavojingas avantiūras, mokytis vis naujų dalykų išnaudojant visas proto ir kūno galias. Visi šie mūsų gyvenimo nepatogumai ir yra tikras, realus, grynas gyvenimas… O atpildas po nepatogumų kupinos dienos – ta saldi valandėlė ant sofutės, kai visu kūnu jauti jos minkštumą ir patogumą.

Kodėl visus šituos paistalus rašau? Todėl, kad neseniai susidūriau su terminu, į kurį gal anksčiau neatkreipiau dėmesio – “gyvenimo būdo ligos” (lifestyle diseases). Net šiurpas nupurto, skaitant, kiek daug ligų mes patys prisišaukiame vien iš noro gyventi patogiai. Kiek daug skausmo, kančių, nelaimių, piliulių ir eilių poliklinikose vien dėl noro patogiai ir šiltai, atsiprašant, pašikti… Ir visą tai mes renkamės patys, tik patys. Aš jau žinau, kad nėra taip sunku įmesti save į kitą gyvenimą ir jis nėra toks baisus kaip man pirma atrodė. Tiesiog vieną prievartą prieš save pačią pakeičiau lengvesne prievarta iš pašalies, kai aplinkybės verčia daryti tai, kas man yra geriausia. Man nereikia pačiai savęs prievartauti gerai maitintis, kasdien judėti, eiti į pirtį, būti gryname ore ir saulėje, mano gyvenimo nepatogumai tiesiog leidžia man gyventi taip, kaip man yra geriausia. Rašau todėl, kad kitiems būtų lengviau pasižiūrėti į savo gyvenimo patogumus, priverčiančius susirgti. Ir slepiamus “nepatogumus” leidžiančius mūsų kūnui ir protui išlikti tikrame pasaulyje sveikiems ir budriems.