Šlapių kaliošų vasara…

Tekšt tekšt tekšt… Tai ir vėl lietaus lašai dundena skardinį stogą… Ir vėl šlept šlept per balas su kaliošais iki vištų. Ožkų kanopėlės daro šliurpt kai traukia kojas iš dumblyno. Per kiemą nuaidi pokšt. Ne, čia ne vyras vėl šaudo antis, o ant skardinio pirties stogo nukrito dėl pastovios drėgmės nupuvusi kaukazinė slyvaitė. Supuvo ir visos bulvės… Užvakar tris kartus peršlapau kiaurai – pirmą kartą, kai liūtis išvijo iš daržo, sušlapau bėgdama per kiemą. Antrą, kai ištaikiusi valandėlę be lietaus bėgau palesinti vištų. Ciūcikas Ycikas grįždamas palindo po priengio grindimis ir atsisakė iš ten lįsti kol nenustojo lietus, niekaip negalėjau prisišaukti trobon… Ir trečią kartą, kai per patį pylimą staiga prisiminiau, kad darže palikau savo sėklų kibirėlį… Sėjau ropes, ridikus ir gūžines garstyčias, vietoje lysvėje suspuvusių žirnių ir kai bėgau nuo liūties, kibirėlis liko… Sėklos retos, kolekcinės, sudrėks ir sudygs, o aš ne cukrinė, išdžiūsiu. Visa laimė, kad kibirėlis nuo liūties pavirto ant šono ir sėklos nepermirko kiaurai, išdėliojau pakelius dar šiltoje pirtyje ir viskas vėl tvarkoje. Vakar sėklos ir vėl – tak tak tak, biro į paruoštas vietas tarp svogūnų, česnakų, kopūstų.

Mūsų tvenkinyje vandens kasdien gausėja. Šiaip įprastą vasarą kiekvieną dieną išlįsdavo po naują laiptelį ir plaukioti reikėjo vis giliau duobėje. Dabar laipteliai slepiasi ir plaukdama jau matau pievą palei tvenkinį. Iš perpildytų raistų palei kelius bėga linksmi upeliai. Uodai vedasi kažkelioliktą vadą, o aš jau pradedu skaičiuoti kiek kraujo galima netekti per tokią vasarą… Mano kaliošuose nuo pastovios drėgmės tuoj pradės dygti grybai, gerai kad jie man kiek didoki, tilps ir grybai, ir koja. Palei balą ant šlapios žemės sėdi kažko supykusi Marcelė ir žiūri į dumbliną vandenį. Galų gale visa nušvinta, pamiršta kad ką tik pyko, ir atbėga pasigirti, jog matė mažytę varlytę, išsiritusią iš jos visus metus stebimų “beguožių” – buožgalvių. Jai ką tik triokšt ir iškrito pirmas pieninis dantukas…

Tekšt, šlept, šliurpt, pokšt, triokšt… Šiandien pasižiūrėjau į kalendorių ir supratau, kad va taip va ir prabėgo beveik pusė vasaros. Vyresnysis sūnus pradeda kabėti pastorintu balsu kaip koks vilkas, jaunesnis virsta bjauriu paaugliu, o mažoji lepūnėlė mėto pieninius dantukus… Tik tak, tik tak eina laikrodis man virš galvos, o šalia girdžiu tylų cypsėjimą ir teškenimą, kur savo krepšelyje su vandeniu žaidžia ką tik išsiritę geltoni ir minkšti, pūkuoti ančiukai…