Darbas…

Atsiskyrėlių gyvenimas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Privalumai aiškūs – tai galimybė galvoti savarankiškai, netrukdomam trumpų pokalbių išmušančių iš minties vėžių, neperkeliančių galvojimo į kito žmogaus požiūrio tašką ir leidžiančių minčiai savarankiškai subręsti, išsigryninti, neskubinančių kuo greičiau pasiekti reziume. Tokių minčių mano galvoje sukasi begalė, vienos įsikimba kitoms į uodegas, kitos pačios sau į uodegą, trečios nukeliauja savo kelionę ir baigia dienas išmestos į internetą ar dienoraščių puslapius. Trūkumų irgi yra, kartais tarp tų minčių jautiesi įgrūsta į kampą, užspausta ir nėra kaip jų atsikratyti išsakant kitiems žmonėms. Kartais jautiesi tartum tuno konservas “savo sultyse”, gal ir sveikesnis už aliejinį, bet prėskas ir blankus. Bet visi gyvenimai turi savo privalumų ir savo trūkumų, man atsiskyrėliškas gyvenimas tinka kaip Pelenei krištolinė kurpaitė, tiesa, tik viena kurpaitė, nes kita sudaužyta…

Viena iš tokių atsiskyrėliškų minčių jau ilgokai neduoda ramybės, todėl ir noriu ją išmesti jums. O jūs imkit ir suplėšykit ją į gabalus, kad man būtų aiškiau kas ir kaip. Ta mintis apie pinigus. Ne apie jų turėjimą ar neturėjimą, tai man nėra taip svarbu. Bet apie darbus už pinigus ir mūsų vertinimą pinigais. Kažkodėl anksčiau apie tai nesusimąstydavau, o dabar kur beeičiau vis kakta atsimušu į šį reiškinį. Jis visas mano gyvenime, ir kuo toliau, tuo dažniau išlenda. Gal todėl, kad buvau auginama sėkmingų verslininkų šeimoje, kuri savo gyvenimą baigia jau ne taip sėkmingai, gal tiesiog mūsų karta, augusi tarp sovietinio ir postsovietinio materializmo, taip buvo įpratusi galvoti. Per daiktus, per pinigus.

Štai dabar, prieš beveik 3 metus atsikrausčius į 14 ha ūkį, iš pat pradžių ėmėme galvoti, koks ūkis tai turėtų būti. Nes, aišku, kad jis turi išlaikyti mūsų šeimą. Pasirinkome apynyną. Ta mintis kažkada anksčiau buvo šmėkštelėjusi ir dabar įsikūnijo. Visa laimė, kad necheminis apynynas pradeda derėti po 3-5 metų. Vadinasi yra laiko pagalvoti apie ūkį iš kelių pusių. Kodėl ūkis turi uždirbti pinigus, kad išlaikytų ten gyvenančią šeimą? Tam, kad šeima uždirbtų pinigus ūkyje ir galėtų nusipirkti tai, kas ūkyje neauga? Jei ūkis labai specializuotas, tai tenka pirkti ir kažkiek daržovių, ir bulvių, ir grūdų, ir mėsos. Neskaitant degalų, elektros, interneto, rūbų, įrankių ir kitos naminės smulkmės. Ūkis tada yra darbas, tik tiek, kad darbdavys yra oras ir Dievas, kurie nusprendžia ką kada daryti. O visa kita kaip įrastame kontoriniame darbe – realizacijos, popierizacijos, paramos, tikrinimai, atsipirkimas, plėtra, etc.

Jei ūkis yra natūrinis, t.y. jame augini tik tai, ko pačiam reikia, o parduodi tik perteklių, tada natūraliai tenka ieškoti kažkokių papildomų pajamų, kad įsigytumei tai, kas neauga ar neuždera. Štai šiemet tai bus bulvės, kurios tiesiog ištirpo molyne, grūdai mums ir vištoms, triušiams, ožkoms. Ir, aišku, degalai, internetas, drabužiai, įrankiai ir kita, ko gali prireikti. Bet čia jau nereikia galvoti iš kur paimti pinigų ūkiui plėsti, įrangai įsigyti, nuostoliams padengti, ieškoti papildomų žemių ar klientų. Pinigų iš natūrinio ūkio produktų pertekliaus 5 asmenų šeimai neužtenka, tenka ieškoti papildomų darbų. Ar kokią knygą parašyti, renginį ar mokymus pravesti, ar paremontuoti kaimynų stogą, ar parduoti voveruškas. Tačiau tie darbai yra nepririšantys, priešokiniai, neapimantys viso tavo gyvenimo. Reikia – dirbi, nereikia, tvarkaisi ūkyje.

Ir tada pradeda kilti mintis, kad kažkodėl visus darbus mes vertiname pinigais. O įvertintas pinigais darbas iš karto tampa nemalonus, nemielas, priverstinis. Štai darže kapstytis tenka vos ne kasdien, melžti, šerti, lesinti gyvulius tikrai kasdien. Bet tai neerzina, tai yra gyvenimo dalis, kaip dantų valymasis. Daržas ir gyvuliai maitina šeimyną apeidami piniginį klausimą. Višta duoda kiaušinį, kurį tą pačią akimirką kai tik atsineši namo gali paleisti į keptuvę, ožka duoda pieno kurį pili tiesiai į stiklinę. O kai kažką tenka dirbti už pinigus, kad ir tą gražųjį apynyną tvarkyti, iš karto darbas tampa įkyrus, kurį norisi kuo greičiau užbaigti ir grįžti į daržus. Darbas toks pats – kuisti žemę. Bet rezultatas visai kitas. Morką išrausiu ir atsinešiu šeimos pietums. Apynį užauginsiu, nurinksiu, parduosiu, kažkas kitas iš jo išvirs alų, aš gausiu pinigų ir galėsiu nusipirkti kažką, ko gal man visai ir nereikia. Naują knygą, kurią pervertusi įkišiu į lentyną ir gal daugiau nebeatsiversiu. Ar šokoladą, kurio man nei reikia, anei ką. O gal ir kažką naudingo, bet net nežinau ko man dar reikia…

Va taip va ir kankinuosi, spęsdama klausimą, kodėl darbai už pinigus taip skiriasi nuo darbų sau. Renku voveraites miške pietums ir man gera gera. Tik nusprendžiu, kad reikia pririnkti ir priduoti, ir negaliu prisiversti įžengti į mišką, atsiranda tiek daug nenuravėtų lysvių, neišvalytų š… iš narvelių ar kitokių malonesnių darbų už grybavimą pasipelnymui. Rašyti irgi man daug geriau sekasi dykai, nei už pinigus.

Anksčiau tas piniginių ir nepiniginių darbų klausimas net nekildavo. Buvo aišku, kad viską reikia kažkaip vertinti. Lengviausia, aišku, pinigais. Įvertini sugaištą laiką, produktus, viską paskaičiuoji ir paaiškėja, kad naminis majonezas vis tik pigesnis už parduotuvinį, vadinasi tavo darbas apsimoka. Tada pradedai galvoti, kad galėtumei ir kitiems tą majonezą pardavinėti. Ir pradedi tai daryti. Taip ir darydavau, ne kitaip. Bet tai, kas įvyksta po to, kai malonumas dirbti tampa prievarta dirbti ir tavo majonezas tau visiškai praranda skonį… yra baisu. Tada pats gyvenimas pradeda prarasti skonius… labai daug skonių esu savo gyvenime būtent taip praradusi. Todėl dabar ir sėdžiu atsiskyrusi nuo beveik viso pasaulio ir rutulioju tokias ilgas ir nuobodžias mintis, kurios apnarplioja kiekvieną grybavimo kašiko vytelę…Todėl majonezą dabar gaminu tik sau ir savo šeimai, jis pradeda atgauti skonį, ypač su pirmaisiais agurkais, kuriuos auginu tik sau. Todėl jau trečius metus, nors dirbu diena iš dienos, be išeiginių ar atostogų, jaučiuosi tarsi gyvenčiau pastoviai atostogaudama.